Vairuojantiems lietuviams būdinga ne tik atvira agresija, bet ir pasyvi, kai vairuojama laikantis taisyklių, bet kiti vairuotojai nervinami ir provokuojami, interviu portalui LRT.lt sako psichologė, „Lietuvos draudimo“ pykčio keliuose valdymo konsultantė Eglė Masalskienė.
Tyrimų duomenimis, net 95 proc. Lietuvos vairuotojų kelyje bent retkarčiais patiria neigiamų emocijų. Ypač daug įtampos patiria pradedantieji vairuotojai.
Kaip pastebi E. Masalskienė, ką tik gavusieji vairuotojo pažymėjimus neretai bijo ne tik reiškiamo, bet ir numanomo pykčio: „Pavyzdžiui, jiems nesmagu važiuoti per lėtai, jei už jų susikaupia nemaža eilė automobilių. Jie ima važiuoti greičiau nei važiuotų jausdamiesi patogiai – kad niekas nesupyktų, nepradėtų signalizuoti ar kad nepagalvotų, jog važiuoja netikėlis.“
– Sakykite, kaip apibūdinamas pyktis kelyje? Ar jis pasireiškia pavojingais lenkimais, „užkišamais“ automobiliais, nepadorių gestų rodymu?
– Visame pasaulyje į pykčio kelyje sąvoką telpa būtent tai, ką jūs išvardijote. Tai įvairūs veiksmai kelyje, kuriais siekiama parodyti, kad kitas vairuotojas yra geresnis už tave, jam suteikta daugiau teisių, jis važiuoja kaip nori, o tu jam nerūpi.
Tai lenkimas, nerodant posūkio signalo, „kabojimas ant uodegos“, kai nesilaikoma saugaus atstumo, mirksėjimas ilgosiomis šviesomis, gestų ar suraukto veido, sukąstų dantų rodymas, šūktelėjimas. Būna situacijų, kai automobilių aikštelėje prie prekybos centro laukiate vietos. Kažkas ruošiasi išvažiuoti, rodote posūkį ir ruošiatės užimti vietą, tačiau kitas vairuotojas atlekia iš kitos pusės ir užlenda – tai taip pat agresyvaus elgesio pavyzdys.
– Kodėl lietuviai tokie pikti vairuotojai?
– Turbūt ne tik lietuviams tai būdinga. Praėjusio šimtmečio pabaigoje Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) žiniasklaida sugalvojo terminą „road rage“ (pyktis kelyje, – LRT.lt). Vėliau šią problemą pradėjo analizuoti mokslininkai, psichologai ir t.t. Manau, kitų šalių žmonės yra net piktesni, nes anksčiau tai pastebėjo.
– Galbūt daug kas priklauso nuo temperamento?
– Be abejo, kultūrinis faktorius taip pat labai svarbus. Tačiau yra ne tik atvira agresija, bet ir pasyvi, kuri būdinga mūsų kraštui. Ji pasireiškia įsitikinimu, kad esi teisus, nelaužai taisyklių ir važiuoji tinkamai. Dažnai galvojama: kodėl turėčiau pasitraukti iš lenkimo juostos, jei neviršiju greičio, o kažkas skuba ir nori aplenkti.
Formaliai tas žmogus yra teisus, bet jis piktas ant visų kitų, kurie važiuoja neteisingai. Taip jis, elgdamasis pasyviai, nervina kitus. Kai kurie vairuotojai labai entuziastingai sureaguoja į tokį elgesį, tuomet vienas yra provokatorius, o kitas tampa agresoriumi. Pastarasis prieš įstatymą tampa kaltu, padaro blogus darbus, bet juk jį išprovokavo.
– Kodėl šalies vairuotojai tokie nepakantūs pradedantiesiems vairuotojams – su „M“ ženklu ar klevo lapu pažymėtiems automobiliams? Norvegijoje pradedantiesiems vairuotojams patyrusieji suteikia pirmumo teisę, o jei automobilis netikėtai užgęsta – ne spaudžia garso signalą, bet nusišypso ir palaukia.
– Kaip mes įpratę gyventi, taip ir vairuojame. Yra toks terminas „dedovščina“ – galbūt su vairuotoju kažkada taip pat buvo elgiamasi netinkamai, todėl ir jis taip elgiasi.
Tačiau psichologai turi empatijos terminą. Tai gebėjimas įsijausti į kito padėtį. Jei tu jauti empatiją kito atžvilgiu, gali pažiūrėti jo akimis, geriau tokį žmogų suprasti ir prisiminti, kaip pats vairavai. Galbūt pats buvai greitas, energingas, sportiškas vairuotojas, tačiau būdamas empatiškas supranti, kad ne visi tokie kaip tu, jie taip pat turi teisę važiuoti – vieni greičiau, kiti lėčiau, ilgiau.
Išvažiavę į gatvę pradedantieji vairuotojai jaučia kur kas didesnę įtampą, nei vairuojantieji daugelį metų. Pastarieji, beje, kartais pastebėję „M“ raide ar žaliu klevo lapu pažymėtą automobilį, per daug rizikingai elgiasi, todėl labai svarbu, kad nuo pat pradžių jaunieji vairuotojai gebėtų valdyti kylančius neigiamus jausmus, elgtis sąmoningai. Ne vien atvirai reiškiamas pyktis, bet ir numanomo pykčio baimė gali sukelti problemų: ką tik gavusieji vairuotojo pažymėjimus, bet dar nesijaučiantys tvirtai vairuotojai dažnai būna itin jautrūs socialiniam spaudimui.
Pavyzdžiui, jiems nesmagu važiuoti per lėtai, jei už jų susikaupia nemaža eilė automobilių. Jie ima važiuoti greičiau nei važiuotų jausdamiesi patogiai – kad niekas nesupyktų, nepradėtų signalizuoti ar kad nepagalvotų, jog važiuoja netikėlis. Tačiau tai mažina saugumą kelyje.
– Kaip kiekvienas vairuotojas galėtų išmokti valdyti pyktį? Gal yra kokie nors pratimai?
– Viena iš technikų, kurią paprasta naudoti, vadinama „šviesoforu“. Jei kelyje sukyla emocijos, tai pirmiausiai reikia įjungti raudoną signalą, kuris liepia nieko nedaryti, nes tai – tik emocija. Vėliau reikia įjungti geltoną, pasiruošti veiksmui ir pagalvoti. Kartais užtenka kelių sekundžių, kad žmogus neveiktų reflektyviai, „nešamas“ emocijų bangos. Reikia savęs paklausti, ar tai tikrai geriausias sprendimas, ar verta jį daryti. Tik tuomet reikėtų įjungti žalią šviesą.
Muzika taip pat veikia emocijas. Žinome, kad nuėję į barą, jei muzika yra energinga, nejučiomis ir patys atsipalaiduojame, imame judėti. Jei tie vairuotojai, kurie nori lėkti, įsijungtų ramesnę muziką, tikriausiai važiuotų lėčiau. Negalima nurodinėti, kokios muzikos kiekvienam klausytis, ji turi patikti, tačiau jei ji bus ramesnė, lėtins norą skubėti, greitai reikšti emocijas.
Dar vienas trumpas būdas yra tiesiog ramiai kvėpuoti. Kvėpavimas yra fiziologinė sistema žmoguje, kuri labai tampriai siejasi su emocija. Jei sukilo pyktis ir nežinai, ką daryti, geriausia padaryti trijų įkvėpimų su tarpais pratimą – giliai įkvėpti, stabtelėti, iškvėpti ir vėl stabtelėti. Ne visada vairavimo situacijose tai patogu, tačiau tai puikiai tinka stovint sankryžoje ar laukiant laisvos vietos automobilių aikštelėje.
– Kaip vairuotojus veikia keleiviai? Dėl jų žmonės tampa agresyvesni ar ramesni?
– Jei vaikinas nori pasirodyti prieš merginą ar jaunuolių kompaniją, tai galbūt bus agresyvesnis. Viskas priklauso nuo to, kas sėdi šalia. Gali sėdėti ir tėvas, kuris visada savo sūnų skatino vairuoti kietai, nepralenkiamai.
