Tai jog visuomenėje išaugo smurto ir nusikaltimų mastas, matomai, galima sieti su Lietuvoje įsisukusia ir visa apėmusia krize. Ekonomine krize. Bet kas nulėmė smurto įsigalėjimą vaikų ir jaunimo tarpe? Kitaip tariant, kaip iškilo brutalumo kultas.
Lietuvos viešoje erdvėje ne sykį kiekvienam teko skaityti, girdėti ar matyti per televiziją smurtavimo kulminacijos išraišką – vaikus, kurie ryžosi nutraukti savo gyvenimą, vedini nepakeliamo psichologinio ir fizinio smurto.
Taip, būtent tik tada, kai turime vaizdingą medžiagą reportažams ir kalboms, ši opi problema tampa aktualija. Visi, nuo paprastų žmonių iki šou verslo atstovų ir aukštas pareigas užimančių pareigūnų, aiškiai, drąsiai ištaria ne brutalumui. Ieško prevencinių problemos sprendimo būdų, dalijasi patirtimi, lieja ašaras ir visaip kitaip taria – mums rūpi! Bet dažniausiai rūpi tol, kol tema ant bangos. Vėliau viskas nuslūgsta, kaip nuslūgsta upės vanduo, pasibaigus potvyniui - iki sekančio.
Iš čia ryškėja pirmoji problema - klaidingas požiūris - pagrindas pradėti spręsti šiai problemai klotas dėka tų Vaikų, kurie nebepakėlė. O apie sprendimo būdus dar pakalbėsim. Kaip sakoma - kuo gilyn į mišką, tuo tamsiau.
Plačiau norėčiau aptarti ne perseninusiai per televiziją rodytą laidą, kur būtent ir buvo kalbama šia tema (berods valanda su Rūta). Tai ką skelbė laidos dalyvių kalbų potekstė – antra problema – bėgimas nuo problemos.
Užkliuvo psichologo kritika motinai, kuri ne va manipuliavo savo dukros (patyrusios klasėje nuolatinį psichologinį ir fizinį smurtą) jausmais, nes iškart nepervedė dukros į kitą mokyklą. Absurdas juodas. Tai gal iškart reikėtų kurti dvejopas mokyklas – smurtininkams ir aukoms?
Arba dainininkės Evos problemos sprendimas – josios draugas pasigavo skriaudėją, gerai jį papurtė ir problema baigėsi. Baigėsi jai, jos sūnui. Ir tikėkimės, kad sekanti smurtautojo auka taip pat turės tokį gerą dėdę ar tėvą, kitu atveju – tvarkykis pats.
Keista, jog nematoma, kad tokie būdai problemos neišsprendžia ilgalaikėje perspektyvoje – smurtautojas staiga nepradeda suvokti, kad jo poelgiai yra destruktyvūs, ne tik jo paties atžvilgiu, bet ir aukos.
Puikus, kartą lietuvių kalbos mokytojos pasakotas, pavyzdys pailiustruoja vieną iš tikrųjų problemų: ketvirtos ar penktos klasės mokinys, pakorė ir uždegė gyvą katiną. Iškviesta jo mama į mokyklą ir išgirdusi apie situaciją, atšovė – na ir kas? Pilna tų katinų tik blusas nešioja. Atsakymas užmuša.
Štai kur slypi problemiškumas, ne vaikai kalti, kad neskiria, kas gera, o kas bloga, pastarieji nusikalto tik tuo, kad jųjų niekas to ir neišmokė. Kas dėl to kaltas? Nors iš pirmo žvilgsnio tiesioginės priežastys atrodytų tėvų ir švietimo sistemos auklėjimo stoka, tačiau tai tik antraeilės pasekmės. Pradinės, tikrosios, tai trys vertybės įsigalėjusios visuomenėje – materializmas, kapitalizmas, globalizmas.
Lietuvoje daugumos vaikų pasąmonėje jau pradeda formuotis nauja šeimos koncepcija, sudaryta dažniausiai iš vaikų ir senelių ar tetų. Tėvų figūra tampa tik simbolinė, nes pastarieji dažniausiai būna išvykę į užsienį. Tačiau negalima kaltini tėvų, kad jie palieka vaikus ir išvažiuoja vergauti į svečias šalis, juk tai daro tik norėdami gerovės tiems patiems vaikams. Tačiau atrodo visiškai pamirštama, kad tokie vaikai tampa dvasiškai pažeidžiami, nesaugūs, nejausdami šeimyninės aplinkos, ryšio su tėvais. Dar blogiau, kad dvasinį ryšį atstoja naujas mp3 grotuvas ar nike sportbačiai. Galima teigti, kad tėvų meilės išraiška pasireiškia per pinigus, vardinius drabužius ar kitą materialų turtą. Kai vertingiausia ir svarbiausia tampa materialūs daiktai, vaiko dvasinis pasaulis adekvačiai skursta.
Tačiau, taip nusprendžia ne tėvai, o visuomenė padiktuoja taisykles. Juk vaikui nepaaiškinsi, kad paprastos kelnės ir kelnės su kokiu teletabiu - vienas ir tas pats. Kad ne nike, adidas ar dolce&gabana formuoja žmogaus asmenybę bei charakterį, ne tai paverčia lyderiais, ne tai suskirsto į geresnius ir blogesnius. Patys iškeliam prekinius ženklus aukščiau visko (juos pirkdami vaikams) po to patys ir nebeperšokam savo iškeltos kartelės, tada belieka Ispanijos braškių plantacijos. Galime kaltini Lietuvos mažą ekonominį pajėgumą, vagis politikus ir ką tik nori dar. Bet aš manau, reikėtų geriau išmokti gyventi taip, kaip mums pagal kišenę, o nesivaikyti madas, atėjusias iš turtingų Vakarų.
Sako Dievas uždarydamas duris, palieka atvirą langą. Šioje situacijoje langas – švietimo sistema. Tačiau bet. Vietoj aukštos kvalifikacijos ir su natūraliu polinkiu bendrauti su vaikais į mokyklas ateina tie, kurie kaip paskutinio šiaudo griebėsi, kad įgyt aukštąjį diplomą, ir stojo į pedagogiką (įstoti ten nesunku) ir tie, kurie tenkinsis 800 lt (plius minus) alga. Busimieji/esamieji mokytojai neformuos vaikų moralės, o skaičiuos fiksuoto uždarbio valandas. Kitaip tariant didžioji dauguma naujai iškeptų pedagogų užvers ir tą paskutinį atvirą langą. Ir tai nepasikeis tol, kol nepasikeis požiūris į pedagogų svarbą. Juk tai žmonės, kurie įneša didelį indėlį į kiekvieno individo ir visuomenės apskritai formavimą. Bet pastarųjų atlyginimas bei vieta visuomenėje visiškai neadekvati - žmonės piktinasi, kad jie reikalauja didesnių atlyginimų, streikuoja, kaltina esant ne mokytojais „iš didžiosios raidės“. Ir visiškai nesuvokia, kad tokių požiūrių skatina naują mokyklų reformą – privačių ir valstybinių mokyklų atsiradimą. Tada grįšim į laikus, kai produktyvus vidurinis išsilavinimas bus prieinamas tik turtingųjų luomui (labai jau primena amerikietišką svajonę). O kiti tėvai – į tas pačias Ispanijos braškių plantacijas.
Pagrindinis problemiškumas tas, kad ratas užsisuko, viskas susipynė vienas per kitą ir labai sunku rasti tą siūlo galą, nuo kurio pradėtume konstruktyviai spręsti problemą, raudami ją nuo šaknų, o ne tik skindami jau susiformavusius vaisius.
Todėl kitoje laidoje, kur bus kalbama vaikų smurto tema, norėčiau, kad būtų ieškoma to siūlo galo visoje šioje narplinėje. Svarbiausia, pripažinkim, kad ne pasaulis ar gyvenimas patapo blogesnis, žiauresnis, o jei toks ir tapo, tik todėl, kad pasikeitė mūsų pačių puoselėjamos vertybės.
Indrė Nazarenko
