Apie tai, ką ši tragiška istorija byloja, naujienų portalo laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas ir teisininkas Gintaras Černiauskas.
Kaip vertinate visą situaciją?
Lietuvą sukrėtė žiaurus paramediko nužudymas, ši istorija yra labai paini ir kelia labai daug klausimų. Kaip jūs vertinate? Ar nustebino jus?
S. Malinauskas: Tai rezonansinis nusikaltimas. Mes iš viso turime suprasti, kodėl visuomenė labai stipriai reaguoja į tokius dalykus.
Tai yra ne tik smalsumas, tai yra mūsų visų saugumo klausimas. Mes žiūrime, kaip veikia institucijos. Žinoma, atsiranda žmogiški dalykai.
Visada, kai mes kalbame apie meilės reikalus, šeimą ir panašiai, žmonių smalsumas veiks. Pats svarbiausias dalykas, kad visada norisi greitų atsakymų.
Ši byla išskirtinė tuo, kad ji išsisprendė ne iki teismo sprendimo, bet iki įtariamųjų sulaikymo ir kaltinimų pareiškimo. Praktiškai tiesioginiame eteryje, nuo pirmųjų žinučių apie tai, kad dingo jaunuolis, kuris yra paramedikas. Mes matėme, iš karto įsijungė ir šeima, iš karto buvo nemažai komentarų, iš karto paaiškėjo, kad gali būt tragiškas scenarijus.
Dabar mes turbūt žinome nemažą dalį aplinkybių, kurios yra ir ikiteisminiame tyrime. Vėlgi visa Lietuva praktiškai kartu tiesioginiame eteryje su policija stebėjo, kaip ta sodyba buvo apsukta ir kaip viskas išsisprendė. Galų gale, mes matome net ir sulaikytus įtariamuosius su jų asmenybėmis, biografijomis, kurios irgi yra išskirtinės.
Čia yra daug dalykų, apie kuriuos galima kalbėti. Žinoma, tai yra sukrečiantis nusikaltimas. Lieka vaikai be tėvo ir panašu, kad gali būt ir be mamos ilgam laikui. Labai sunku tai suprasti sveiku protu. Turbūt tuo išskirtinis yra šitas atvejis.
Ar tokių atvejų yra buvę anksčiau?
Jaunos vyras dingsta, po to pagrobiamas, vėliau matome, kad yra nužudymo istorija. Ar jus nustebino šita istorija? Ar mes tokių atvejų esame matę ir daugiau?
G. Černiauskas: Iš tikrųjų pats pagrobimas nėra labai dažnas nusikaltimas. Tokių bylų aš net nežinau, gal mano praktikoje ir net nepasitaikė. Iš principo, mane labai nustebino pati sankcija. Yra įtvirtinta, pavyzdžiui, neteisėtas žmogaus sulaikymas, kur maksimali bausmė numatyta iki trijų metų laisvės atėmimas, kas iš tikrųjų nėra adekvatu pačio nusikaltimo padarymui.
Dažniausiai tas nusikaltimas yra įvykdomas dėl kitų nusikalstamų veikų įvykdymo. Šiuo atveju, aš jau prieš tai esu kalbėjęs, kad po pagrobimo aiškinantis tam tikrus santykius gali įvykti ir žmogžudystė, kas šiuo atveju nutiko.
Aš manau, kad toks įstatymo sureguliavimas, kai pralaikius žmogų iki 48 valandų, jis gaus maksimalią laisvės atėmimo bausmę, tik tris metus, o virš 48 valandų – keturis, yra gera paskata suvedinėti sąskaitas ne pagal įstatymą ir aiškintis santykius būtent tokiu būdu.
Aš manau, kad mes turime šeimyninę dramą, kuri išvirto į labai šiurpius nusikaltimus. Be jokios abejonės, įstatymo leidėjas čia turėtų atkreipti dėmesį, kad pirminis nusikaltimas yra žmogaus pagrobimas arba neteisėtas laisvės atėmimas. Tai turėtų būti reguliuojama ženkliai griežčiau negu yra dabar.
Įtariamojo tėvas paleistas už užstatą
Šioje istorijoje yra trys įtariamieji. Du iš įtariamųjų – buvusi žmona ir jos dabartinis draugas, jeigu galima taip sakyti. Jis sulaikytas dviem mėnesiams dabar, o trečiasis, to draugo tėvas, paleistas už 5 tūkst. eurų užstatą. Kaip jūs tai vertinate?
S. Malinauskas: Be jokios abejonės – visada yra nustatinėjamas vaidmuo. Aš labai trumpai sureaguosiu. Čia kalba yra apie tai, kad galbūt nežinojo, kam bus naudojamas ginklas arba kam bus naudojama sodyba. Asmuo gali būti visiškai nesusijęs su nusikaltimo planavimu ir šiuo atveju dalyvauja labai epizodiškai.
Dar klausimas, kaip pasibaigs jam baudžiamoji byla. Žinoma, teismas skirdamas 5 tūkst. eurų užstatą puikiai supranta arba yra įsitikinęs, kad asmuo nėra pavojingas visuomenei. Tokioje byloje išleisti asmenį, kuris keltų realų pavojų už tokį užstatą, būtų neįmanoma.
Aš priminsiu vieną bylą, kuri man labai panaši į šią. Tai yra Ievos Strazdauskaitės byla. Važiuoja mergina automobiliu, sustoja Elektrėnuose prie deglinės ir viskas pasibaigia itin žiauriu nužudymu. Kartais dalykai, kurie yra planuoti, pavyzdžiui, kaip automobilio pagrobimas ar panašiai, jie virsta nusikaltimais, kurie baigiasi labai ilgomis bausmėmis asmenų grupei, kurie tai padarė.
Šiuo atveju čia yra daug niuansų, reikia aiškintis, ar tai yra planuotas nužudymas, ar buvo persistengta mušant asmenį ir vėliau slepiami įkalčiai, jo kūnas. Atsakymas yra labai paprastas. Aš visiškai sutikčiau. Mes turime pasižiūrėti, ar yra planuojamas asmens pagrobimas, laisvės suvaržymas ir panašiai. Labai dažnai būna atvejų, nebūtinai nužudymo, bet, pavyzdžiui, prievartavimas.
Tų scenarijų pačių įvairiausių būna. Man irgi yra parašomos istorijos. Visai neseniai esu kelias istorijas gavęs, kai merginos yra apsvaiginamos, pabunda, nežino kur randasi, yra atliekami kažkokie smurtiniai veiksmai. Sako: „Man neleidžiama išeiti iš buto, mane įkalbinėja, kad nerašyčiau pareiškimo.“
Šitoje vietoje, žinoma, tai yra labai pavojinga ir aš sutinku, kad turėtų būti adekvati bausmė už tai, nes bausmės yra subendrinamos. Jeigu tai yra nužudymas, tai turbūt nėra labai svarbu, kokia ta sankcija yra už pagrobimą. Vis tiek bus skiriama bausmė už nužudymą.
Ko aš bijau šioje istorijoje, kad galima bandyti suvedinėti sąskaitas, galvojant, kad vėliau pavyks išsisukti. Kadangi galbūt bausmė yra nedidelė, tai ji labai stipriai negąsdina. Ypač, kai pačios įtariamosios mama kalba apie praeityje buvusius incidentus, taranuotas automobilis, namas ir panašiai. Jeigu žmogus turi tokį elgesį ir mato, kad už tai yra adekvačiai nebaudžiamas, jam gali susidaryti įspūdis, kad jis ir toliau gali taip elgtis.
Kaip vertinate advokato parodymus?
Justinos Gaigalaitės advokatas sako, kad jo žiniomis ir duomenimis įtariamoji nekalta, dėl to šiandien kilo iš artimųjų pasipiktinimo, nusivylimo banga. Kaip jūs vertinate teisininko, advokato vakarykščius parodymus?
G. Černiauskas: Čia yra dvi medalio pusės. Pirmas dalykas, tai advokatas gindamas savo klientą, gali tik patarti dėl gynybinės pozicijos. Jeigu klientas laikosi pozicijos, kad jis ginsis neigdamas įvykdytą nusikaltimą, advokatas neturi pasirinkimo. Jis privalo užimti tokią gynybinę poziciją ir padėti gintis įstatymo nustatyta tvarka, įstatymo rėmuose savo klientui.
Iš kitos pusės. Tokie pareiškimai, manyčiau, iš advokato pusės gali nuskambėti tik tada, kai advokatas absoliučiai yra įsitikinęs, jog nusiklastoma veika nebuvo įvykdyta jo kliento. Jis gali išreikšti visuomenėje tokią nuomonę. Ar taip yra iš tikrųjų ir advokatas, kuris darė tokius pareiškimus, yra tikras, kad jo klientė yra nekalta? Negaliu pasakyti.
Aš labai norėčiau, kad advokatas šiuo atveju susilaikytų nuo tokių pareiškimų, ir geriau tam tikru momentu yra neišreikšti savo pozicijos arba išreikšti ją labai subtiliai, tačiau neerzinti visuomenės. Visuomenė ir taip dabar yra sudirginta, nes iš tikrųjų įvykdytas labai sunkus nusikaltimas. Eilė nusikalstamų veikų, kurios jau buvo prieš tai, negavo reikiamo teisinio įvertinimo, kas toliau skatina asmenis daryti dar sunkesnius nusikaltimus.
Šiuo atveju, aš manau, kad tas nužudymas nėra atsitiktinis. Tai yra pasekmė būtent tų santykių ir skyrybų, nesveikų priekaištų vienas kitam. Dėl ko ir buvo prieita prie tokios baigties, jeigu tai iš tikrųjų yra tai, kaip dabar pagal pateiktus duomenis visuomenei aš pats galiu vertinti.
Nors reikėtų nepamiršti nekaltumo prezumpcijos. Advokatas visada gali, ir šiuo atveju, nekaltumo prezumpcijos pagrindu kalbėti apie tokius dalykus, tačiau pasikartosiu, jis turėtų būti 100 proc. įsitikinęs, kad jo klientė yra nekalta.
Visuomenės interesas ir informacijos viešinimas
Kai prasidėjo ši dingimo istorija, vėliau paaiškėjo, kad jis pagrobtas ir nužudytas, kilo labai daug emocijų, reakcijų, klausimų, kiek reikia viešinti žiniasklaidoje tokius asmeninius duomenis ar skyrybų kažkokias detales. Jūs ir pats buvote anksčiau žurnalistas, kaip jums atrodo, kiek tokioje situacijoje yra svarbus visuomenės interesas ir informacija pateikiama žiniasklaidoje? Ar reikėtų kažkaip riboti patiems žurnalistams informaciją?
S. Malinauskas: Geras klausimas. Šitoje konkrečioje istorijoje jokių priekaištų iš viso nematyčiau žurnalistams, nes pati istorija buvo stipriai vieša. Kodėl? Todėl, kad yra, pavyzdžiui, „Facebook“ įrašai įtariamosios, kuri apie tai kalba. Yra istorija jau turinti priešistorę su nusikaltimais, pati įtariamoji buvo teista.
Pavyzdžiui, pirmieji kreipiasi patys greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, sakydami: „Padėkite surasti kolegą.“ Tai yra labai daug. Brolis, artimieji kalba. Istorija arba klausimas yra gali būti jautrios, kai žurnalistas pats turi surasti. Nėra kažko, kas prašytų jo, duotų duomenis ir panašiai. Tai yra rezonansinis nusikaltimas.
Aš galiu pasakyti labai paprastai, reikia pasiverti, kokia yra visuomenės teisė žinoti, kur yra riba tarp smalsumo ir kur būtina visuomenei žinoti informaciją. Aš jau esu apie tai daug kartų kalbėjęs, laimėjęs teismuose, laimėjęs žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje, visada visuomenės saugumas yra aukščiau nei nusikaltėlio teisė į privatumą. To reikia nepamiršti.
Dar prieš surandant kūną buvo labai daug artimųjų liudijimų ir tos detalės šokiruojančios, mes skaitome ir sunku patikėti. Ar svarbu viešinti detales apie kerštą, skyrybas ir visą kitą? Ar tai gali padėti užkirsti kelią kažkokiam nusikaltimui?
S. Malinauskas: Kai įvyksta rezonansinis nusikaltimas, visas kontekstas tampa viešas, tai yra natūralu ir čia nieko nepadarysi. Iki tol yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, aš esu labai panašių istorijų turėjęs. Jeigu man būtų atsiųsta šita istorija tėvo arba mamos ir pasakyta: „Skirmantai, padaryk epizodą apie tai ir išsiaiškink“, aš nebūčiau ėmęs šitos istorijos, nes neįmanoma išsiaiškinti tokios šeimyninės dramos, kas kaltas dėl skyrybų, kas yra geresnis vaikams ir taip toliau.
Bet jeigu jis yra dingęs ir jo ieško?
S. Malinauskas: Kai vyksta toks nusikaltimas, tada tu iš tikrųjų gali apie tai kalbėti ir viešinti. Dar vienas įdomus aspektas yra ir apie tai daug kas nekalba, kai mes turime šeimynines dramas, beveik visada yra tėvas, vyras kaltas, nes jis yra potencialus smurtautojas, persekiotojas ir taip toliau. Moteris su vaikais yra auka. Tai irgi yra pavyzdys, apie kurį galime pagalvoti. Nepulkime daryti skubotų išvadų, nes gali būti visiškai atvirkščiai.
Ką būtina viešinti?
Mes aptarėme žiniasklaidos momentus, kurie kėlė daug diskusijų, kalbų, klausimų. Kaip jūs vertinate, kur yra visuomenės interesas? Tokiose situacijose, istorijose, ką būtina viešinti ir kada reikėtų susilaikyti, neskelbti detalių?
G. Černiauskas: Aš dar norėčiau gerbiamą Skirmantą papildyti. Iš tikrųjų, kai vyksta bylos teisme ir epicentre atsiduria vaikai, mes matome, aš galiu iš praktikos pasakyti, kad tai trunka ne vienerius metus, ginčas niekaip neišsprendžiamas teismuose, kas yra visiškai nenormalu. Vaikai tampomi į vieną, į kitą pusę. Netgi dažnai būna taip, kad viena pusė dominuodama dėl savo fizinės jėgos, dėl kitų priežasčių pasiima vaikus, nuteikia prieš kitą iš tėvų ir neleidžia matytis arba tie santykiai dar aštresni pasidaro.
Teismas niekaip nesiryžta priimti sprendimo greito ir aiškaus, kaip galima būtų išspręst šitą problemą. Tai yra didžiausia problema, kad tokios bylos per daug ilgai užsitęsia teismuose. Atsakant į jūsų klausimą, aš manyčiau, kad viešumas visada yra būtinas, išskyrus tais atvejais, kai ikiteisminis tyrimas yra atliekamas ir tam tikri duomenys gali pakenkti pačiam ikiteisminiam tyrimui, bylos nagrinėjimui.
Aš manau, kad ir tie asmenys, kurie yra įtariamieji, jie neturėtų bijoti viešumo, nes viešumas gali jiems padėti apsiginti. Visuomenė įgyja teisę žinoti, kokios nusikalstamos veikos yra įvykdomos Lietuvoje ir kokie asmenys, galbūt netgi šalia gyvenantys, yra linkę į tokių nusikaltimų padarymą. Aš manau, kad šiuo atveju niekaip nebuvo peržengtos ribos ir viešumas yra būtinas tiek mūsų saugumo, tiek ir pačių įtariamųjų klausimu.
Ar čia viešumas padėjo?
Ar gali būti, kad viešumas, informacija netgi padėjo taip greitai išsiaiškinti nusikaltimą, rasti auką ir panašiai?
G. Černiauskas: Tai mes prisiminkime, kai Kaune buvo dingusi mergaitė ir visuomenės pastangomis ji buvo surasta. Mes žinome, kai Kaune buvo nužudytos dvi merginos ir visuomenės pagalba, operatyviai skelbiant tam tikrus duomenis buvo nustatytas ir sulaikytas įtariamasis. Aš manau, kad iš tikrųjų didelė pagalba yra visuomenės.
Mūsų visuomenė, aš manau, yra labai brandi ir tikrai sugeba atskirti, kas yra teisinga ir kas ne. Tas perdėtas viešumo ribojimas, kas dažnai nutinka ir teismuose, manau, kad kenkia ir pačiam įtariamajam, ir kaltinamajam. Jeigu išteisina asmenį, kuris buvo patrauktas nepagrįstai baudžiamojon atsakomybėn, dažnai apie tai mes jau nebežinome.
Mes žinome, kad jis buvo ten, mes nežinome, kaip vyko teisminis procesas, kaip prokuroras sugebėjo įrodyti arba neįrodyti jo kaltės. Šiuo atveju visuomenė praranda interesą ir dažnai turi išankstinę nuomonę apie kiekvieną asmenį, kuris buvo apkaltintas, kad jis yra kaltas nepriklausomai nuo to, jos buvo išteisintas.
Gal pamenate tokių istorijų, kai viešumas padėjo padaryti teigiamą žingsnį ir surasti auką arba užkirsi kelią tragedijai?
S. Malinauskas: Tikrai tų istorijų yra paminėta labai daug. Aš pasakysiu, kad ir šioje istorijoje pareigūnai, pirmiausia policijos pareigūnai, padėkojo visuomenei, nes akivaizdu, kad visada policija gali ja remtis. Mes kaip bendruomenė jaučiame pavojų, jeigu tik galime kartu gintis, tai ir darome.
Dar vienas trumpas pastebėjimas. Aš pats esu baigęs teisę. Kai kalbuosi su savo grupiokais, grupiokėmis, kurie dirba, kai kurie iš jų yra teisėjai, tai šeimos bylas nagrinėjantys teisėjai dirba trumpiausiai, nes tai yra ypatingai didelio streso sąlygos. Net ir tiems patiems teisėjams yra sudėtinga tas bylas nagrinėti. Tai yra iš tikrųjų rimtas klausimas pagalvojimui, kaip tokiais atvejais būtų galima apsaugoti ir vieną, ir kitą pusę.
Žinoma, šitoje vietoje mes galime kalbėti apie nužudymą ir apie įtariamąją, bet tai, kad vaikai lieka be tėvų, yra didžiausia drama. Tokie dalykai sukrečia visuomenę. Aš atsimenu buvo Matuko istorija, kai vėliau buvo tam tikri įstatymai priimti, tam tikros tvarkos pakeistos. Reikėtų pasižiūrėti ir čia, ką būtų galima dar patobulinti, nes tobulumui ribų nėra.
Tam, kad būtų galima tokių situacijų išvengti. Pirmiausia žiūrint į tuos pirminius skambučius, neturi būti normalu nei vyrui, nei moteriai grasint kažkam kitam. Juo labiau, jeigu tu ateini gadinti kažkieno turtą, tai nėra chuliganizmas. Tu turi suprasti, kad ta tendencija gali būtinai baigtis.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
