Kirto dėl mokesčių reformos: „Norima apmokestinti visus, bet kad nemokėtų niekas“

Apie mokesčių reformą naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Seimo narys Algirdas Butkevičius ir Seimo narys, konservatorius Mindaugas Lingė.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Atskleidė, kaip apmokestins pensijų ir kitas išmokas po pakeitimų

DIENOS PJŪVIS. Nauja mokesčių reforma: kas labiausiai paveiktų gyventojus?

Šadžius įkando buvusiems valdantiesiems dėl neįvestų mokesčių pakeitimų: „Matyt, tai buvo viena pagrindinių priežasčių“

Ekonomistai sako, kad nekilnojamo turto apmokestinimas arba bet kokio kito turto apmokestinimas yra geresnė forma. Jūsų vertinimu, ar apmokestinimo pakeitimas gyventojų pajamų gali padaryti žalos ekonomikai? Taip pat ir pelno mokesčio didinimas?

M.Lingė: Ekonomikai, be abejo, jeigu mes pajudiname tokius mokesčius kaip pelno, kaip gyventojų pajamų mokesčio korekcijos, tai turi įtaką ekonomikai ir turės. Natūralu. Mažiau turintys žalos ekonomikos procesams, tai jau nekilnojamo turto mokestis arba taršos mokestis, kur nėra siūlymo papildomų sprendinių iš šios Vyriausybės.

Tai čia matom tokį labai miksą pačių įvairiausių kompiliuotų veiksnių. Lengva pamesti ir dėmesį, daug chaoso pačiame procese, nes keičiasi daug procesų ir paskutinės versijos ir registruojamos, ten keliom valandom likus iki Vyriausybės posėdžio sprendimo. Ir sunku išlaikyti tą dėmesį, ir tada sunkiau suprasti apskritai koks tikslas yra visos pertvarkos, nes turbūt nuo tikslo įsivardinimo yra labai aišku atsakyti, ar pasirinktos priemonės yra taiklios, geros, ar padeda pasiekti tikslą.

Ir jeigu keltume gynybos stiprinimo fondų dalykus, tikrai galima susikoncentruoti būtent į taškinius sprendinius, galbūt nebūtinai tokius, kokius pateiktus, bet šiuo atveju neįvardinama tiksliai. Mes matome, kad iš tarp lūpų galima išskaityti, kad tam tikras tikslas susidaro, kad nebūtų apmokestinama tam tikra kategorija žmonių.

Kelią valdančioji dauguma, turbūt tikslas gali pasiekti ir tai, kad ne savo rinkėjui pataikyti. Tai yra lengva sociologiškai žiūrėti, ir apklausos tą rodo, kas kokios politinės jėgos, kas kokių pajamų gavėjai yra, ką labiausiai palaiko. Ir tą išvengimą mes galim skaičiuoti ant piršto. Jeigu atsiveriame gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, ten matom aukštesnių pajamų tiek individualioj veikloj, tiek darbo santykių apmokestinime, pajamų sumavimai – visi sprendiniai, kur veda.

Pažiūrėkim tada, kodėl nejudinamas yra verslo liudijimų klausimas. Verslo liudijimo klausimas yra, gerbiamas Algirdas minėjo šešėlio problemą, ir ten tikrai mes turim didelę iškraipytą pačią sistemą, kada kurta pačiams smulkiausiems, nuo Kaziuko mugių prasidėjusiems sprendiniams.

Dabar pusė dirba kirpėjų pagal individualią veiklą, pusę pagal verslo liudijimus. Jos kitaip kerpa, bet apmokestinimo visa bazė yra visiškai kitokia. Ir čia yra iš tikrųjų daug sričių, kur būtų galima sutvarkyti, ir būtų poreikis ir biudžeto, ir teisingumo prasme, bet valdantieji to nesiūlo, nes tai tikėtina pataikytų į jų rinkėją.

Nesiūlo, pavyzdžiui, ir automobilių mokesčio, nes automobilio mokestis jau pataikytų, nes tą automobilį dažniausiai turi kažkas – vieni visi ar geresnius, ar prastesnius, bet paliestų. Nekilnojamo turto mokestis tarsi turėtų apimti visus, bet modelis suskaičiuojamas toks, kad vėlgi tai taptų labiau didesniųjų miestų, bent jau iki paskutinės versijos.

Taip, pirmosios versijos taip atrodė, kad tai yra taikoma į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Neringą pagal tas įvairias grindis ir tarifus. Dabar jau matome, kad jau bent jau kamuolys yra permetamas savivaldai. Tas nėra labai blogai. Šiaip nu turbūt galima žiūrėti, kad ir mes, mūsų vyriausybė taip pat siūlė panašius sprendimus, kad dalį sprendimų dėl tarifų galėtų apsispręsti vietos savivaldos tarybos.

Bet tada vėl suprantame, kad visą kamuolį mes didesnę kamuolio dalį, ypatingai dėl pirmo būsto, suprantame, kad tada žinot, vieni politikai numeta kitiems politikams, ir vieni ir kiti politikai turi tuos pačius, matyt, lūkesčius būti perrinkti, ir sprendimų priėmimas nėra pats lengviausias.

Ir ko gero ir šiandien turbūt bus dar sunkiau įvardinti, o kiek mes iš to nekilnojamo turto, iš gyventojų apmokestinimo tikimės surinkti, ir turbūt atsakymo negalėtų pateikti niekas, nes tai priklausytų nuo savivaldybės sprendimų, kas atleistas bus, kas neatleistas, kokios kartelės pasirinkti, kokie tarifai. Ir čia mes patenkame į zoną, kuri yra visiškai neaiški lūkesčių prasme.

Žygimantas Mauricas, ekonomistas, irgi „Dienos pjūvio“ laidoje sakė, kad susidaro toks įspūdis, kad apmokestinant nekilnojamą turtą norima mokestinti visus, bet kad nemokėtų niekas. Ar jums irgi toks įspūdis susidaro?

M.Lingė: Tai teorinis modelis nubraižytas, kad tai gali tapti visų mokesčiu, bet formulėje prisitaikius, kiekviena savivaldybė gali laisvom atvirom rankom pasidaryti taip, kad ten tų mokančiųjų nebūtų.

Noriu jūsų pasiteirauti, kai kalbame apie nekilnojamo turto mokestį, ar jums irgi toks įspūdis susidaro, kad išimtis po išimties tą nekilnojamo turto mokestį apkandžioja?

A.Butkevičius: Žinote, pirmiausia pasakysiu – tam tikras nemokšiškumas arba tam tikras bijojimas prisiimti atsakomybę dėl tam tikro politinio neigiamo rezultato. Tikriausiai tai yra daroma, kada atiduodama savivaldybėms.

Aš nenoriu tikėti, kad Finansų ministerija nėra susipažinusi, kokia yra tarptautinė praktika taikoma apmokestinant nekilnojamą turtą. Yra pats blogiausias variantas, kada paliekama savivaldybei nusistatyti ir apmokestinamąją vertę arba mokestinį kreditą, reiškia, kokia vertė yra neapmokestinama.

Tai aišku, kada buvo konservatorių paruošta, pas juos buvo konkrečioms savivaldybėms medianos nustatytos. Aišku, tada atsižvelgė į regionuose esančius tam tikrus nekilnojamo turto objektus. Tik ten viena buvo gal klaida pagal Lietuvos banką, kad reikia dar atsižvelgti į žmonių realias turimas pajamas. Jeigu dar vienas kriterijus būtų įvestas, tai tikrai tada būtų išpildyta, kaip sakyt, visa lentelė.

Teisingo ir socialinio teisingumo principu mokesčių įvedimas. Kitas dalykas, mano manymu, turėjo būti leidžiama, tas kas yra daroma ir Europoje, ir visame pasaulyje – savivaldybei nusistatyti nekilnojamo turto mokesčių tarifų dydžius, bet vertės daugiausiai yra nustatomos jau vyriausybės tam tikromis taisyklėmis.

Kaip sakau, jeigu tu nori vykdyti tam tikrą regioninę politiką, kad būtų atsižvelgta tikrai, kad regionuose demografinė situacija blogėja, tai kai kurios išimtys per mokestinio kredito didinimą paprasčiausia arba nemokestinamosios vertės nustatymą.

Ir kitas dalykas, kas yra Europoje kaip praktika, tai, kad tai yra kapitalo pajamos, ir tos lėšos iš nekilnojamo turto, iš žemės mokesčių, žemės nuomos mokesčių, apskaitomos kaip kapitalo pajamos ir jas negalima naudoti einamoms išlaidoms finansuoti, o tiesiog vėl tam tikro turto atnaujinimui, atstatymui.

Pavyzdžiui, ūkininkas moka žemės mokestį, irgi toj pačioj daly apskaitomos pajamos, ir sako: „Tikiuosi, kad mano gatvę išasfaltuos, gatvė bus sutvarkyta, apšvietimas bus pagerintas.“ Atsiranda tas socialinis kontraktas su bendruomene, ir jis žino, kokie darbai bus įgyvendinti dėl to, kai jis sumoka.

Matot, čia tu moki iš savo turimų grynųjų pajamų. Kitas dalykas, reikia vertinti tai, kad Lietuva yra lyderiai, jeigu kalbam apie nekilnojamojo turto nuosavybę. 94 proc. Lietuvos gyventojų turi nuosavybę. Vokietija turi 48–49 proc. Europos Sąjungoje svyruoja apie 50 proc. Kodėl? Todėl, kad nenori turėti didžiulio ryšio su komerciniais bankais. Taip pat ir atsižvelgiant, kad nemokėti gal nekilnojamo turto mokesčio.