Dalia Kuodytė, LR Seimo narė, LR liberalų sąjūdis
Kaip visada, jubiliejaus proga bus pasakyta daug gražių ir teisingų žodžių apie tai, kaip mes siekėme laisvės, kokie buvome drąsūs ir vieningi, tuo stebindami pasaulį. Visi, kurie ten buvome, galime daug pasakoti apie tai, kokie nepakartojami jausmai bei potyriai liko visam gyvenimui. Išties – tai gali nutikti tik kartą gyvenime (geriausiu atveju). Tačiau aš ne apie tai. Manau, kad 25-eri metai – laiko tarpas, įgalinantis kalbėti ne tik prisiminimais, tačiau ir apžvelgti nueitą kelią ir tai, ką jame išbarstėme. Nepaisant amžinai nepatenkintųjų burbėjimo, turime konstatuoti, kad pasiekėme neįtikėtinai daug. Tapome visų įmanomų tarptautinių organizacijų nariais, įstojome į Europos Sąjungą ir NATO, įgijome saugumo garantijas. Dažnai pabrėžiama, kad visa tai, dėl ko stovėjome Baltijos kelyje – pasiekta. Ir tai tiesa. Tačiau, mano manymu, praradome labai svarbų dalyką – Baltijos šalių vienybę. Suprantu, kad tai ginčytinas teiginys, tačiau pažvelkime į faktus.
Atsakykime į klausimą, ar mums - politikams, žiniasklaidai, visuomenei - įdomu, kas vyksta Latvijoje ar Estijoje, ar mums įdomios jų politinės, kultūrinės aktualijos. Manau, atsakymas aiškus – neįdomu. Na nebent ekonomikos augimo tempų palyginimas – ypač tada, kai mes pirmaujame ar stengiamės pasivyti ir pralenkti. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokie patys procesai Latvijoje ir Estijoje. Taip teigti leidžia populiariausių portalų apžvalga – retai rasi informaciją apie mūsų Baltijos seses.
Nepaisant to, kad net Europos Sąjungoje esame vertinami kaip vienas regionas, primiršome Baltijos kelio idėją – suvienyti vieno siekio esame stiprūs. Tuomet vardikliai buvo labai aiškūs: 50 metų trukusi neteisybė mums reiškusi priespaudą, aukas, mūsų tautiečių kančias, turi būti atitaisyta. Ir priešas, kuri nugalėjome, buvo bendras. Atkūrus valstybes tarsi viskas buvo padaryta, kad mūsų bendravimas ir bendradarbiavimas įgautų kokybiškai naujas formas – karinėje srityje įkurtas BALTBAT, politinėje – Baltijos asamblėja, laiks nuo laiko susitinka prezidentai, kiti aukšti pareigūnai. Tačiau ar to užtenka, ypač vertinant pasikeitusių aplinkybių kontekste? Ar yra atsakyta į klausimą, tegu ir hipotetinį – o kaip mes reaguosime, jei kur nors Estijoje ar Latvijoje atsiras kokie nors „žmogeliukai“ , o 5-asis straipsnis suveiks po savaitės? Pasidžiaugsim, kad puola ne mus? Bet juk toliau eilėje ir mes. Jei apie tai svarstoma, ar nereikėtų svarstyti garsiau, kad ir visuomenė girdėtų – būtų ne tik grįžimas prie Baltijos kelio vienybės idėjos, tačiau ir suartintų nutolusias tautas.
O kuo pavirto Baltijos asamblėja, kuri buvo kuriama kaip įrankis parlamentų lygmenyje spręsti aktualiausias bendras problemas? Deja, dabar tai - tuščių diskusijų klubas, kurio svarbiausias akcentas – bendra vakarienė. O juk čia galima būtų ieškoti kelių, kaip per švietimą, kultūrą suartinti tautas, kaip bendrai atremti galimas grėsmes svarbiausiems mūsų iškovojimams, kaip skatinti domėjimąsi kaimynų gyvenimu. 2015 metais Lietuva perima pirmininkavimą Baltijos asamblėjai ir turi unikalią galimybę inicijuoti diskusiją apie šios institucijos ateitį iš butaforijos sukuriant naują, išties prasmingą instituciją, galinčią atnešti realią naudą mūsų šalims.
O kolkas belieka tikėtis, kad bent jubiliejaus proga vėl susikibsime už rankų, vėl pamatysime kaimynų spindinčias akis, patirsime nors truputį tos seniai prabėgusios vienybės. Ir mūsų žiniasklaida ką nors gražaus parašys apie kaimynus, pavyzdžiui, kaip Rygai sekasi būti Europos kultūros sostine. Tad su švente, mielieji!
