Vilis Normanas
Spekuliuojant, ar Vladimiras Putinas jaučia realybę, ar ne, pasigirdo naujų teorijų apie chaosą, kurį specialiai kuria jo pilkasis kardinolas Vladislavas Surkovas. Pati teorija nėra nauja – dar 1995 metais pasirodė filmas „Chaosas“, kuriame bankas apiplėšiamas remiantis būtent tuo, kad įvykiai atrodo chaotiški, o vėliau įgauna kitą prasmę.
Ar Rusija tai ir žaidžia? Yra daug bandymų aiškinti, kaip išsilaikyti autoritariniam rėžimui, akivaizdžiai skurdinančiam tautą ir sukuriančiam rojų saujelei žmonių. Taip, galima sakyti, kad chaosas naudingas Kremliui – tuomet nelieka vietos giliai analizei. V. Surkovas, supratęs, kokia pažeidžiama ES, tiek dėl ekonomikos, tiek dėl labai aukšto pragyvenimo lygio, kurio niekas nenori prarasti, kuria dirbtiną Rusijos galią ir visi konfliktai – dažniausiai tik noras nematyti problemų namuose.
Britų žurnalistas E. Lucasas puikiai aprašė Maskvos finansų centrą, savotišką „turtingųjų pasaulį“, kuriame viskas skiriasi kaip dienas ir naktis nuo kitų, net tos pačios Maskvos rajonų. Tam, kad Rusija, jau imanti stipriai buksuoti ekonomiškai, išsilaikytų, ji turi nuolat kurti valios galiai įvaizdį. ES nesuvokia rusiško mentaliteto – kad dėl tėvynės tie žmonės gali kur kas daugiau nei labai nacionalistiški prancūzai. Net F. Dostojevskis yra pastebėjęs, kad rusai yra nepaaiškinami. Tai vienas iš jų klasikos privalumų – beribis interpretacijų skaičius. V. Surkovas yra gabus intelektualas, buvęs M. Chodorkovskio bendražygis, vėliau tarnavo B. Jelcinui, dabar – jis V. Putino dešinioji ranka. Gudrus ir protingas, bet negailestingas. Interviu, kuriuos jis dalija ramiu, kone kūdikio balsu, jis kalba, kad karas Čečėnijoje – kone Dievo ženklas. O jis pats turi čečėniškų šaknų.
Rusai – apskritai didžioji jų dalis – yra fatalistai. O jeigu jie dar protingi – tai visas Vakarų racionalizmas pralaimi. Nėra čia jokios chaoso teorijos, tam trūksta galutinio tikslo, ir net jeigu tai tik išsilaikymas valdžioje, jis negali pateisinti to, kas vyksta.
Maišomos ideologijos ir nuolatos karinė parengtis – tik dalis šitos savo vaikus ryjančios giljotinos. Pagrindinis čia visuomet lieka iracionalus elementas, kad jokio tikslo gali ir nebūti.
Mums tokia neprognozuojama šalis šalia – tikras ir neišgalvotas pavojus. Tie, kam atrodo, kad neįmanomas Baltijos šalių užpuolimas, negirdėjo V. Surkovo interviu, kur jis aiškina, kodėl reikėjo pulti Čečėniją. ES nuolaidos tik stiprina pasiryžimą eiti toliau. Į kažkokias nesuprantamas sąjungas, karininius konfliktus. Karai iškelia vadus – V. Putinas akivaizdžiai trokšta būti istorine figūra.
Rusijoje susimaišęs fatalizmas ir gudrus racionalumas. Nesėkmės ten nurašomos, o beatodairiški įvykiai normalu. Mums nereikia kurti fantomų, kad Rusija ims daryti, kas nenuspėjama, mums reikia nerimauti, kaip išmokti sukurti bent jau minimalų saugų „skydą“.
Rusija pati nežino, ko nori. Todėl jau einama link chaoso teorijų. Pinigų valdžios žmonės turi daugiau už visus pasaulyje. Jų niekas nenuvers. Per daug gerai sugalvota sujungti valdžią ir kapitalą. Bet toks monstras negali būti be darbo. Jis nori veikti. Kažką nemirtinga. Istoriškai prasminga. Net Olimpiadą suvaidino.
Jei ES ir likęs Vakarų pasaulis leis Rusijai „darbuotis“, tas „link“ niekada nebus pasiektas. Nes išdalinus visus pinigus, gautus už gamtinius išteklius, Rusija, ko gero, taptų labai turtinga šalimi (žvelgiant socialinės lygybės prasme).
Dabar taip nėra. Todėl žaidžiamas tik patiems Kremliaus kardinolams naudingas chaosas. Tik tuomet, kai pasislepi po tamsa, ir atrodai paslaptingas, gali sau leisti lyg niekur nieko užiminėti suverenias šalis. Arba, kaip sakė nacių ideologas J. Goebbelsas: „Kuo melas didesnis, tuo nepastebimesnis“.
