Tai, kad politiniai skandalai dažniausiai kyla reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos specialiosios tarnybos STT bei VSD mielai dalyvauja politikų ir verslo grupių žaidimuose, rašo savaitraštis „Veidas“.
Štai jau beveik dvi savaitės, kai Lietuvos Seimas gyvena be buvusio savo pirmininko Viktoro Muntiano. Jo vietą užėmė patyręs ir nepaskandinamas socialdemokratas Česlovas Juršėnas. Skandalo sukelti ratilai nurimo, o visa ši istorija pamažu grimzta į užmarštį ir žiniasklaidos paraštes. Tačiau gal visai be reikalo? Iš tiesų Seimo pirmininko nušalinimo skandalas, palyginti su kitomis mūsų aukštų politikų istorijomis, nebuvo nei labai ilgas, nei ypač skausmingas. V.Muntianą iš posto žaibiškai išvertė Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) paskelbti įrašai, turintys įrodyti, kad parlamento vadovas susijęs su korupcijos skandalais Kauno miesto savivaldybėje ir apskrities administracijoje. STT agentai vaizdo kamera užfiksavo, kaip Seimo vadovas, rūpindamasis savo bičiulio reikalais, perduoda kažką panašaus į pinigus Kauno apskrities viršininko pavaduotojui Virginijui Vizbarui. Reikia pripažinti, kad po šio demaskavimo V.Muntianas pasielgė civilizuotai ir europietiškai. Neilgai pasiožiavęs nutarė pats trauktis iš pareigų, nors ir pareiškė, kad visa ši istorija esanti socialdemokrato Antano Valionio bei „darbiečio“ Viktoro Uspaskicho sąmokslo pasekmė. Be to, jis naiviai išreiškė viltį, kad visus taškus sudės teisėtvarka. Kiek pagrįstos tokios buvusio Seimo pirmininko viltys? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kiek teisėtvarkos institucijos ir specialiosios tarnybos yra suinteresuotos tuos taškus sudėti. Kai kurios pastarojo skandalo aplinkybės verčia tuo abejoti, ypač jei palyginsime šią istoriją su ankstesniais panašiais skandalais ir priimsime domėn, kokiu laiku jie kyla.
Bangos kyla prieš rinkimus
Jau beveik tradicija tampa, kad STT ar kitos specialiosios tarnybos savo turimą informaciją paskelbia tuomet, kai ji seifuose pratūno pusmetį ar net metus. Visuomenės ausis ir akis ji paprastai pasiekia tik likus keliems mėnesiams iki rinkimų ar kokiam įtakingam veikėjui užsimanius sudoroti savo priešininką. Taip buvo dabar, taip nutiko ir per 2004 metais vykusią seriją skandalų, beveik nepastebimai peraugančių vienas į kitą ir tarsi tampančių keliais to paties spektaklio veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad specialiosios tarnybos dažnai veikia kaip politikos intrigantų tarnaitės, bet kartais jos pabando veikti kaip savarankiški šio politinio pokerio lošėjai. Ir čia visai nesvarbu, ką teigia buvę ar esami specialiųjų tarnybų vadovai (o jie teigia, kad jų vadovaujamos tarnybos yra nepriklausomos). Taigi prisiminkime 2004-uosius. Būtent tais metais, artėjant Seimo rinkimams, specialiųjų tarnybų vadovai, paskelbę politikus turinčią sukompromituoti informaciją, davė pradžią dviem viena kitą pratęsusioms istorijoms, kurias dabar kai kas vadina „STT skandalu“ ir „Seimo skandalu“. Pirmasis kilo tuomet, kai prieš pat prezidento rinkimus STT atliko operaciją, po kurios, neskelbiant pavardžių, buvo užsiminta apie aukštų pareigūnų, tarp jų ir politikų, korupcinius ryšius. Šią operaciją ir tuometinio STT Vadovo Valentino Junoko viešus pareiškimus kritikavo ne tik politikai, bet ir dalis šios tarnybos pareigūnų, o kai kurie jų net ketino rašyti atsistatydinimo pareiškimus. Nors V.Junokas atkakliai neigė, kad jo vadovaujama tarnyba prieš rinkimus vykdė kažkieno politinius užsakymus, po kurio laiko jam teko trauktis iš pareigų. Likus keliems mėnesiams iki Seimo rinkimų apkaltinti korupciniais ryšiais su kompanijos „Rubicon group“ vadovu Andriumi Janukoniu, mandatų buvo priversti atsisakyti Seimo nariai Vytenis Andriukaitis, Arvydas Vidžiūnas ir Vytautas Kvietkauskas.
istorijos turi ir panašumų, ir skirtumų: „Tiesa, apie V.Muntianą galbūt paskelbti tikri, o apie mus - net melagingi faktai. Juk po to Generalinė prokuratūra pripažino, kad iš STT gauta medžiaga buvo neteisinga, tačiau pavadino tai techninėmis klaidomis“. 2004-aisias buvo paskelbtos sumontuotų ir suklastotų garso įrašų stenogramos. Buvęs parlamentaras prisimena, kad vienas jo telefono pokalbis buvo užfiksuotas tuo metu, kai jis sėdėjo lėktuve, skrendančiame iš Vilniaus į Helsinkį. STT atstovai tuomet pripažino, kad pokalbis „perkeltas ne iš tos vietos“. Pasak V.Andriukaičio, pokalbių stenogramose daug kur buvo tyčia iškraipyta esmė: „Aš sakau pašnekovui: „Kaip jums sekasi?“ Jis atsako: „Su Dievo padėjimu sukamės, taip sakant“. Tuo tarpu stenogramoje parašyta: „Kaip jums sekasi? Aš dėl padėjimo“, - prisimena skandalo herojus. Pašnekovas daro išvadą, kad tyrėjas turėjo hipotezę, kurią patvirtinti mėgino pagal įvairias pokalbių ir iš parlamentaro paimtų kompiuterio laikmenų kombinacijas. „Toliau - dar baisiau. Pasirodo, kad tose kompiuterio laikmenose po to, kai jas 2004 metų sausio mėnesį paėmė, atsirado 1200 naujų įrašų. Tai nustatė teismo ekspertizės specialistai“, -tvirtina V.Andriukaitis. Beje, laikmenų ekspertizė taip pat tapo savotišku Trojos arkliu Seimo rinkimuose ketinusiam dalyvauti politikui. V.Andriukaitis prisimena tokios ekspertizės nenorėjęs, ketinęs iš karto eiti į teismą. „Tai buvo svarbu, nes ekspertizės trunka ilgai, o spalio mėnesį jau buvo numatyti Seimo rinkimai. Tačiau prokuroras ekspertizės paprašė savo iniciatyva. Tai ir atsitiko - ekspertizė užtruko iki gruodžio mėnesio, o ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas tik prieš antrąjį rinkimų turą. Štai kur didžiausia niekšybė“, - piktinosi V.Andriukaitis. Paklaustas, kodėl tuomet nesikreipė į teismą, „Veido“ pašnekovas paaiškino, kad per tą laiką atsistatydino STT vadovas V.Junokas. „Nebeliko vadovo. O paduoti į teismą poskyrių viršininkų neturėjau teisinės galimybės, nes už įstaigos veiksmus atsako jos vadas“, - sakė V.Andriukaitis. Tuomet parlamentaras padavė į teismą jį viešai kaltinusį generalinį prokurorą Antaną Klimavičių, tačiau šis netrukus buvo paskirtas Aukščiausiojo Teismo teisėju. „Jei būčiau koks Paksas ar Uspaskichas, gal ir būčiau kreipęsis į Strasbūro teismą. Tačiau kaip atrodytų, jei Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras imtų kovoti prieš savo valstybę?“ - klausė V.Andriukaitis.
Kaltina ir prezidentą
Akivaizdų Lietuvos specialiųjų tarnybų dalyvavimą politiniuose žaidimuose ir susidorojimuose patvirtina ne tik kompromituojančių faktų išmetimas prieš rinkimus, bet ir tai, kad operatyvinės veiklos medžiaga atsiduria žiniasklaidoje: taip atsitiko ir šiemet, ir 2004 metais, ir 2000-ai-siais - iš viso keliolika kartų. Vakarų Europoje po tokių incidentų specialiųjų tarnybų vadovai žaibiškai atsistatydina, Lietuvoje - ne. V.Junokas atsistatydino tik po ilgo tampymosi. O savo sąžiningumą deklaravęs Povilas Malakauskas iš STT perėjo vadovauti VSD. Nors būtent su jo palaiminimu medžiaga apie V.Muntiano pažeidimus dienos šviesos laukė ilgiau nei metus. „Tokia padėtis yra simptomiška ir pavojinga“, - sakė „Veido“ kalbintas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, pats tapęs nuo atstatydinimo besigynusio buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo Arvydo Pociaus taikiniu ir kaltintas ryšiais su KGB. Bet, pasak A.Matulevičiaus, Seimas neturi efektyvių operatyvinės veiklos kontrolės instrumentų, o atsakomybė už specialiųjų tarnybų veiklą iš esmės tenka prezidentui. Tačiau po tokių skandalų, kai specialiųjų tarnybų rankomis sudorojami bet kokie žmonės, prezidentas ne tik nepareikalaująs šių tarnybų vadovų atsistatydinti - jis jų net nepabarąs.
A.Matulevičiaus nuomone, viena priežasčių, kodėl prezidento institucija dažniausiai nesiima jokių veiksmų, yra labai originalus prezidento komandos „komplektavimo“ principas. „Specialiųjų tarnybų klausimais prezidentui patarinėja išeiviai iš tų pačių specialiųjų tarnybų. Sunku kontroliuoti ir imtis veiksmų, kai tikiesi, kad pasibaigus prezidento kadencijai vėl sugrįši dirbti į kuruojamą struktūrą. Taigi šie žmonės stengiasi bent jau negandinti santykių su tokių struktūrų vadais ir įtikti jiems, užuot dirbę valstybės labui. Ypač turint galvoje lietuviško „švogerizmo“ sindromą“, - sakė A.Matulevičius. Beje, prieš savaitę „Veido“ užsakymu atliktos apklausos rezultatai rodo, kad du trečdaliai lietuvių jau pavargo nuo skandalų. Tačiau greičiausiai šiemet vėl galime tikėtis, kad įvairiausių krypčių vėjai ir toliau suks politinių skandalų malūnus, kurių malami miltai taps politikų ir verslininkų taip geidžiamais pyragais.
Aras Lukšas
