Viltė PASKUTINIENĖ
Kad madų tendencijos keičiasi dažnai ir kad pernai pirkta suknutė gali būti laaabai nutolusi nuo esančių „ant bangos“ šių metų rudenį, jau žinojau. Tačiau kad gali būti madinga (arba ne) ir tai, kuo būsi aprengtas po mirties, kaip gyva nebuvau susimąsčiusi. Praėjusį šeštadienį man lankantis pas senyvą giminaitę tarp jos ir jos kaimynės užvirė karšta diskusija apie tai, kokios spalvos ir stiliaus įkapinė suknelė labiau tinka prie gelsvo velionės veido.
„Skonis“ pasikeitė
Nors mano vaikų prosenelei iki paskutiniosios dar toli gražu (taip kaskart save nuraminu stebėdama, kaip mitriai ji skuodžia laiptais žemyn, nešdama lauk šiukšles), tačiau neseniai išsakytas jos susirūpinimas dėl iš mados išėjusių jos įkapių mane privertė susirūpinti. Mano močiutė Gertrūda (niekaip nesumojo, ką daryti su nebepatinkančia burgundiško vyno spalvos įkapių suknele, kurią pirko prieš 30 metų: nešti į „Caritą“ ar išmesti į šiukšlių konteinerį? Mest lauk kaip ir gaila, bet labdara aprūpinti kažkokį galimą numirėlį senelei irgi atrodė „nei viens, nei du“. Kol mano sūnus krapštė svetainėje pastatytą cukrinę, kurioje laikomi tie „greitai suvalgomi“ „Kregždutės“ saldainiai, mudvi „įlindom“ į močiutės garderobą.
Iš lentynos, kurioje laikomos vasarinės suknutės ir margaspalvės skarelės, ji ištraukė įkapes. Nors jau esu seniai suvokusi, kad „tai, kuo pasibaigia gyvenimas“, yra visai netoli, ir labai tikėtina, jog gali įvykti bet kada, tačiau tie balti burgundiškos spalvos klostuoto apdaro nėrinukai mane giliai nupurtė. Ir ne tik jie: suknelės nugaros „praskiepas“ per visą suknelės ilgį, kad stingstantį kūną apvilkti būtų nesudėtinga... Ir raištukai nugaroje, kad pavertus ant šono numirėlį būtų patogu ir paprasta surišti apdarą. Jokių mažyčių, dailučių sagyčių ar kuklaus užtrauktuko – tokio, kuris nepatraukia kitų bažnyčioje besimeldžiančių moterėlių akių pamaldų metu.
– Ta va, matai. Tada, kai pirkau, man patiko ta tokia „barštava“ spalva, – glostė klostes ji. – Dabar tai jau norėčiau kokios smėlio ar kreminės spalvos. Žinai, ir batukų naujų reikėtų, – mitriai sulankstė įkapes ji ir nuskubėjo prie spintos koridoriuje.
„Smėliava“ spalva ir geltonas veidas – derinys ne koks
Prisėdau virtuvėje prie kunkuliuojančio puodo su senelės sulipdytais „krakmoliniais“ cepelinais.
– Tuos pirkau gal prieš penkiolika metų iš laidojimo namų, – tekštelėjo man prieš panosę ant virtuvinio stalo porą juodų batelių. – Kai nusipirksiu kitą suknelę, jie jau nekaip atrodys. Dabar viskas turi būti suderinta. Žinai, jie labai geri. Va, pavasarį pradėsiu juos nešioti. Odiniai, – batu pagrūmojo senolė.
Suskambo durų skambutis. Stefa atėjo.
– Kokią? Smėlio spalvos? – Man paaiškinus, jog senelė rengiasi pirkti naujas įkapes, smėlio spalvos suknutę, nustebo pastaroji. Tačiau nustebo ne dėl mano žilagalvės ankstyvo rengimosi mirčiai, o dėl keisto suknelės spalvos pasirinkimo. – Geltonas veidas, suknutė smėliava, įsivaizduoji, kaip tu atrodysi?
Jokių skrybėlių!
Abi įsisuko diskutuoti apie batelių, suknelių ir galvos apdangalų derinius. Mano močiutės pastebėjimas, kad „aukščiausios klasės“ velionio įvaizdis yra būti pašarvotam su skrybėle, kaimynę stačiai papiktino.
– Nesąmonė. Aš suprantu, jei visą gyvenimą būčiau pragyvenusi kaip aristokratė, tai kaip aristokratę mane turėtų ir palaidoti. O čia dabar, gyvena moterėlės, vargsta, o karste, žiūrėk, su skrybėle guli. Ne ne. Reikės priminti vaikams, kad man nesugalvotų po mirties skrybėlės užmaukšlinti.
– Aš tai noriu, kad man galvą pridengtų. Tu pažiūrėk, kiek aš plaukų teturiu, – pastebėjimas brūkštelint per žilą garbanotą sruogą buvo skirtas man. – Čia neseniai, kai švogerką laidojom, apžiūrėjau ir kitą velionę. Tai jai ant galvos toks šalis buvo... Man tai gražiai atrodė. Dabar, žinok, šalikėliai madinga, – kilstelėdama antakius, mane patikino senolė.
Apie „iššokusias“ venas...
Atsargiai mėgindama įsiterpti į diskusiją ir norėdama nuraminti giminaitę, kad prie jos įvaizdžio formavimo mėginsiu prisidėti ir aš, pasiteiravau, kokio ilgio sukneles paprastai dėvi velionės. Kad klausimas niekinis, supratau abiem pašnekovėms susmeigus į mane rūstokus žvilgsnius. Gertrūdai vos samtis iš rankų neiškrito:
– Taigi TIK iki kulkšniukų. Kad visų iššokusių venų nesimatytų!
– Aš mamos kulkšniukus apaudama storomis kojinėmis paslėpiau, – pasigyrė Stefa.
– Tu man mauk kokias nori kojines, vis tiek „iššoks“ tos venos. Man dar patiktų, kad ir pirštinaites apmautų... Negi aš ten su tom savo venom visus gąsdinsiu, – nusijuokė senolė, ir įritinusi į lėkštę cepeliną, stumtelėjo jį proanūkiui.
– Su kuo cepelinai? – pasiteiravo Stefa, ir moterys leidosi į gyvą diskusiją apie tai, kokiu virtų bulvių ir krakmolo santykiu geriausia minkyti masę cepelinams.
Gertrūda tuo pačiu metu užkaitė kavos, nušluostė riebalais aptaškytą dujinę viryklę ir prigrasė man suvalgyti visus spirgus, nes ji „dėl cholesterolio“ jų likusių tikrai „pribaigti“ negalės. Diskusija apie įkapes akimirksniu išsisklaidė, kaip ir mano lakios vaizduotės tapytas podiumas, ant kurio vieną po kito mielai močiutei visos derinam naujausių mados tendencijų įkapių rūbus. Tpfu...
