Irena BUDRIENĖ
Šiaulietis dizaineris Vilius Puronas liepos viduryje Kryžių kalne organizuoja dvigubo kryžiaus – vadinamojo karavyko – statymą. Iškilmės rengiamos minint Jotvingių ordino (įsikūrusio 1487 metais) atkūrimo dešimtmetį.
Leista statyti
Vilius Puronas Šiaulių rajono kultūros paveldo skyriuje gavo leidimą statyti beveik 5 metrų aukščio medinį kryžių – karavyką. Kryžius gaminamas iš klijuotos medienos, su V. Purono sukurtu metaliniu dekoru ir apkaustais.
Sumanytojo teigimu, lietuviškas dviejų kryžmų kryžius bus pastatytas minint Jotvingių ordino, kuriam priklauso ir pats V. Puronas, atkūrimo dešimtmetį.
Dizainerio žiniomis, du tokio silueto karavykai Kryžių kalne buvo pastatyti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tiedu kryžiai gerai matomi 1912 metų nuotraukoje. Vienas iš kryžių išliko iki Antrojo pasaulinio karo.
Po Antrojo pasaulinio karo, V. Purono žodžiais, tokius kryžius šventkalnyje statė abiejose okupantų armijose demobilizuoti nežuvę lietuviai.
„Karavykas – ypatingas, Vyčio formos kryžius. Karavykai buvo statomi ir kaimuose: vienas yra išlikęs Pročiūnų kaime, kitas – ties Gruzdžiais“, – pasakojo dizaineris.
Jotvingių kryžiaus riterių ordinas
V. Purono pasakojimu, XIII amžiuje kryžiuočiams pavergus prūsų gentis ir jotvingius, jų gyvenvietės buvo sudegintos, gyventojai išžudyti arba paimti į nelaisvę, o kilmingos jotvingių šeimos išsikėlė į kaimyninę Žemaitiją.
1487 metais aplink Medininkų (Varnių) žemių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) valdytoją kunigaikštį Jurgį Komiatavičių susibūrus jotvingių bajorų grupei, ši data laikoma ordino įkūrimo metais. Karinį ordiną sudarė kilmingos Lietuvos šeimos.
1495 metais Romos imperatorius Maksimilijonas I pasirašė chartiją, kuria kunigaikščiui suteikė privilegiją turėti Lietuvoje vasalų bajorų. Brolijos valdymo centras iki 1650 metų buvo Medininkuose, vėliau Raseiniuose, Kražiuose.
1852 metais carinei valdžiai uždraudus ordino veiklą, jis veikė slaptai. Ordino nariai aktyviai dalyvavo 1831 ir 1863 metų sukilimuose. Sukilimus nuslopinus, konfiskuotas ordino archyvas ir atributai: Lietuvos valdovų raštai, privilegijos, vėliava ir kiti.
Nekilnus, bet ordino narys
Pagrindinė ordino riterio nešiojama regalija – geležinis kryžius su dviem skersiniais, dengtas emale, su averse pavaizduotu jotvingių riteriu ir viršuje apvainikuotas karūna. Ordino herbas vaizduoja šarvuotą raitelį, turintį aukso spalvos skydą su raudona penkialape rože.
Ordino šūkis „In adversitate etiam gloriosi“ reiškia „Kovojantiems – garbė“. 1940 metais ordino veikla sovietų valdžios buvo uždrausta.
2003 metais Kaune buvo surastas dokumentų ryšulėlis apie Jotvingių kryžiaus riterių ordiną, pragulėjęs sename name daugiau nei 60 metų. Tais pačiais metais paskelbta Jotvingių kryžiaus riterių ordino atkūrimo deklaracija, priimti įstatai ir statutas. Ordino buveine pasirinkti Kražiai.
Šiuo metu yra 25 ordino nariai. Dalis jų – bajoriškos kilmės, dalis – visuomenės, kultūros bei mokslo žmonės. Jotvingių ordinui vadovauja magistras dr. Artūras Rūkas-Daujotis.
„Nors nekilnus, esu priimtas į Jotvingių ordiną. Organizacijai reikalingi degantys idealizmu, neapsivogę, iš idėjos dirbantys žmonės“, – sakė Vilius Puronas.
Karavykas kilęs iš Ispanijos
Etnologas Libertas Klimka „Šiaulių kraštui“ tvirtino, karavykai Lietuvoje statomi nuo XVII amžiaus, o pati šių kryžių statymo tradicija yra kilusi iš Ispanijos. Tikėta, kad kryžius karavykas gali apsaugoti nuo maro, kurį į Lietuvą atnešdavo svetimos kariuomenės.
Dviejų kryžmų kryžiaus vardas – karavykas – kilęs iš tokio pat pavadinimo Ispanijos miestelio, kur jis pastatytas pirmąkart.
Vėlesnė tradicija, kai kaimas bendrai statydavo karavyko kryžių išleisdamas vyrus į kariuomenę. Statomi būdavo du kryžiai – kaimo pradžioje ir pabaigoje.
L. Klimkos žodžiais, Kryžių kalne karavyko kryžiai buvo statomi, kad vyrai gyvi grįžtų iš karo.
