Milijardas litų – menka sumelė, palyginti su ta, kuri, klaidžioja kontrabandiniuose užkaboriuose ir šešėlyje. Šiandien apie tai kalbama bene kasdien. Kodėl ši problema tokia opi ypač Lietuvoje? Ko trūksta, kad galėtume įveikti šią negandą? Apie tai kalbamės su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Arvydu Anušausku.
Įvairių šaltinių teigimu, net 61 proc. Lietuvos gyventojų 2010 m. pateisino kontrabandą; kontrabandinės cigaretės sudaro apie 30 proc. šalies rūkalų rinkos. Netgi teko matyti apskritai stulbinantį skaičių – kontrabandos ir šešėlinės metinės apimtys siekia 60 mlrd. litų! Tikriausiai turite patikimesnių, ne tokių bauginančių duomenų?
Lietuvos žiniasklaida šešėlinės ekonomikos sudėtines dalis atranda vis iš naujo. Ankstesnė Vyriausybė pagrindiniais šešėlinio verslo varikliais buvo įvardijusi nedeklaruotą darbą, nuslėptas pajamas („vokelius“) ir nelegalų verslą. Iš tikrųjų didžiausia šešėlinės ekonomikos dalis buvo ir yra prekybos, statybos, pramonės, nekilnojamojo turto sektoriuose. Juose šešėlinė dalis iš esmės dubliuoja legalųjį verslą ir net konkuruoja su juo.
Dabar akcentuojama viena šešėlio sudedamoji – kontrabanda. Bet tuo pat metu atkreipsiu dėmesį, kad, pavyzdžiui, cigarečių kontrabanda sudaro tik mažesnę šešėlinės ekonomikos dalį – tik2-3 procentus. Kodėl? Lietuvoje, kaip ir visose valstybėse, šešėlinė ekonomika pastaruosius metus augo ir pasiekė dešimtmečio senumo (taip pat krizinių metų) mastus.
Pagal spėjamas šešėlinės ekonomikos apimtis (apie 27 proc. BVP arba apie 25 mlrd. Lt) mes esame Rytų Europos vidutiniokai. Ekspertų vertinimų šešėlinės ekonomikos egzistavimas neišvengiamas visose valstybėse. Prilygstame Graikijai ir Italijai, bet turime bent trečdaliu mažesnę šešėlinės ekonomikos dalį negu mūsų artimiausios ES kaimynės Latvija ir Estija.
Ar akcizų ir kitų mokesčių mažinimas greitai sumažintų šešėlinės ekonomikos dalį?
Skandinavijos šalyse mokesčiai yra vieni didžiausių, bet valstybės gali “pasigirti„ tik 15 proc. apimties šešėline ekonomika. Ekspertai irgi nesutaria, ar mokesčių mažinimas adekvačiai sumažina šešėlinę ekonomiką. Jų nuomone, šešėlinės ekonomikos dydis net penktadaliu priklauso nuo tradicijos mokėti mokesčius.
Lietuvoje net du trečdaliai biudžeto išlaidų tenka pensijoms, pašalpoms, švietimui ir sveikatos apsaugai, bet vyrauja įsitikinimas, kad valdžia netinkamai išlaidauja (to taip pat yra, nors ir gerokai sumažėjo, palyginti su ankstesniais metais). Kita vertus, kai kurių mokesčių, pavyzdžiui ES akcizų politikos, Lietuva viena pakeisti negali. Esame ES paribio valstybė, tad ir kontrabandos tranzito šalis. Šešėlinės ekonomikos plėtrą skatina ir palankus gyventojų požiūris į prekes, parduodamas šešėlinėje rinkoje. Ekspertų teigimu, palankus gyventojų požiūris, kontrabandinių prekių pasiūla, santykinai žemas Lietuvos gyvenimo lygis ir dideli akcizai – tai svarbios aplinkybės, kurios prisideda prie nelegalios rinkos veikimo. Šios sąlygos gali keistis tik keičiantis žmonių pajamoms, o krizės sąlygomis daugelio žmonių pajamos tikrai negalėjo didėti.
Bet kuriuo atveju – mastai iš tiesų didžiuliai. Tad ar ne per kuklus valstybės biudžeto teikėjų planas iš kontrabandos per metus surinkti 1 mlrd. litų? O gal taip yra dėl to, kad bent kol kas gaudomos tik smulkios „žuvelės“, o „rykliai“ mėgaujasi nelegaliais pinigais perkama prabanga?
Kontrabanda ir kontrabandiniu būdu į Lietuvą įvežtų prekių realizavimas yra viena iš šešėlinės ekonomikos formų. Bet niekas neteigė, kad tai gali būti vienintelis šaltinis papildomoms pajamoms surinkti. Kaip esu minėjęs, kitos šešėlinės ekonomikos dalys yra kur kas reikšmingesnės.
Grįžtant prie kontrabandos temos, visi konstatuoja, jog socialinės-ekonominės padėties pasikeitimas nulėmė ir tai, kad suaktyvėjo akcizinių prekių vežimas į Lietuvą. Iki krizės lengvuoju automobiliu į Rusiją ir Baltarusiją vykdavo vidutiniškai 2-3 žm. (2007-2008) ir 1,4 žm. (2010 I pusmetį). Pavyzdžiui, krizės sąlygomis 2009 m. 0,9 mln. sumažėjo keliaujančių į Baltarusiją, bet sieną kirto 131 tūkst. automobilių daugiau. Mažesnis vienu automobilių važiuojančių žmonių skaičius reiškia, kad išaugo reguliarius reisus vykdančių ir akcizinių prekių leistinus (ir neleistinus) kiekius gabenančių žmonių.
Visa tai irgi veikia akcizinių prekių (cigarečių ir kuro) pardavimus Lietuvoje. Bet tokia pati problema, kiek mažesniu mastu egzistavo ir nekriziniais metais. Štai 2004, 2006 ir 2008 metais kuro pardavimai bent po pusmetį ženkliai mažino mokesčių surinkimą į biudžetą. Kas tai nulėmė? Ir kylančios naftos kainos, ir suaktyvėjęs nelegalus kuro pardavimas, ir 2004-2005 metais palengvinta atsakomybė kontrabandininkams.
Dėl cigarečių kontrabandos neapsigaukime - ši nelegalaus verslo rūšis atsirado ne pastaraisiais metais. Ekspertų apskaičiavimais, 2006 m. kontrabandinių cigarečių buvo įvežta 2,4 mlrd. vnt.(ne mažiau 35 proc. rinkos), 2007 m. – 1,7 mlrd. cigarečių (30 proc. rinkos), o 2009 m. – 1,9 mlrd. vnt. (40 proc. rinkos). Sulaikytų kontrabandinių cigarečių kiekis išaugo nuo 138 mln. vnt. (2008) iki 201 mln. vnt. (2009), t.y. nuo 10 proc. visos kontrabandos. 2010 m. muitininkai kartu su pasieniečiais sulaikė dar daugiau - beveik ketvirtį milijardo kontrabandinių cigarečių.
Atkreipus dėmesį į stambių kontrabandinių grupuočių veiklą, visą logistinę kontrabandininkų grandinę, buvo likviduota visa eilė stambių kontrabandinių siuntų ir sandėlių. Būtent 2009–2010 m. buvo suduotas stiprus smūgis organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms Pagėgių ruože ir buvo patraukti atsakomybėn pareigūnai, kurie nuolatos teikdavo informaciją apie pasienio sargybų išdėstymą kontrabandininkų grupuotėms. 2009 m. teismą pasiekė 17 buvusių pasienio pareigūnų bylos.
Per pastaruosius kelis metus ikiteisminiai tyrimai pradėti dėl 114 pasienio pareigūnų veiklos, ir iš jų 43 buvo nuteisti. Norint sustiprinti kovą su kontrabanda stambiais mastais, reikalingas operatyvinių tarnybų bendras darbas. Dabar jau žinome, kad per kelis metus į Latviją iš fiktyvių kompanijų buvo pervesta 120 mln. Lt, bet kartu pamatėme už tai atsakingų institucijų neveiksnumą. Kontrabandos neįmanoma suvaldyti neužkirtus kelio nelegaliai gautų pinigų plovimui.
Uždaras ratas: tie, kuriems kova su kontrabanda turėtų būti pareiga (muitininkai, policininkais ir pan.) vos pirštus judina, nes arba nesuinteresuoti, arba gauna naudos, o valstybė arba mažina šių pareigūnų atlyginimus, etatus, arba tenkinasi viso to „nematydama“. Kaip išeiti iš šio rato? Gal Seimas yra parengęs siurprizų?
Nereikėtų nuvertinti ir to, kas per pastaruosius metus buvo padaryta mažinant prielaidas korupcijai sienos apsaugos tarnyboje ir muitinėje, keičiant teisėsaugos institucijų darbą kovoje su kontrabanda.
Kitas ne mažiau svarbus aspektas yra turto (pajamų) įsigijimo teisėtumo klausimas. Jis neišvengiamai siejasi su išplėstiniu turto konfiskavimo principo įgyvendinimu. Reikalingi įstatymai Seime jau priimti. Atlikti struktūriniai pertvarkymai VSAT. Ir nereikia į visų pasienyje dirbančių pareigūnų matuoti pagal blogiausią kurpalį – sąžiningai savo pareigas atlieka dauguma, nors atlyginimai sumažėjo kaip ir visiems valstybės tarnyboje dirbantiems žmonėms.
Praėjusiais metais tarnybos pradėjo aktyviau keistis informacija, rengti bendras operacijas naudodamos savo išteklius bendram tikslui pasiekti. Šiems metams tarnyboms padidintos lėšos skirtos operatyvinei veiklai stiprinti.
Ar nenorėtumėt pratęsti anksčiau savo pasakytos minties, jog politinės partijos pelnosi iš kontrabandos?
Tai tikrai ne pažodinė mano citata, o žiniasklaidoje pateikiama supaprastinta tezė. Taip jau yra, kad suprimityvindami problemą, nepamatome esmės.
Kadaise mes pradėjome nuo suvokimo, kad nedidelė asmenų grupė daro esminę įtaką politinių sprendimų priėmimui, apeidami demokratines institucijas. Dabar gi po dvejų metų darbo Seime galiu pasakyti, kad tikrai yra grupių, turinčių ekonominę (kartais monopolinę) galią, kurios skatina neskaidrių sandėrių sudarymą (ir įteisinimą), ignoruodamos piliečių interesus. Jų atstovai arba tiesiogiai eina į politiką, arba panaudoja turimą įtaką politikams ar pareigūnams bei žiniasklaidai. Kartais tai vadinama oligarchine įtaka.
Taigi, sąsajos su šešėline ekonomika gali būti kur kas stipresnės ir gilesnės. Kita vertus, kol visuomenė manys, kad kontrabanda yra geras būdas pajamoms padidinti, korupcija geras būdas spęsti iškilusias problemas ir plos meluojantiems populistams, žaidžiantiems nešvarius žaidimus su kontrabandininkais, tol nepasieksime esminių permainų.
Ar valstybė yra parengusi priemonių, kaip surinkti bent tuos 1 mlrd. litų?
Kai kurie verslininkai į šešėlį pasitraukia ne siekdami bet kokiu būdu išvengti mokesčių, o siekdami atsilaikyti prieš šešėlinės ekonomikos metodus įvaldžiusius konkurentus. Taigi pagrindinė priemonė – ne tik kurti tokią mokesčių ir finansinės paramos, palengvintą verslo administravimo sistemą, kad verslininkai galėtų uždirbti ir sumokėti valstybei mokesčius, bet ir apsaugoti juos nuo nesąžiningos kontrabandininkų ar šešėlinių verslininkų konkurencijos.
Ekspertų nuomone, Lietuvoje dar neišnaudotos visiškai paprastos ir kitose šalyse jau pasiteisinusios priemonės, tokios kaip bausmės ne tik už kontrabandos platinimą, bet ir už jos naudojimą, kasos aparatų prievolė daliai turgaus prekeivių ir pan. Pirmi žingsniai jau padaryti, bet įgyvendinti visa tai nebus lengva. Nors papildomos įplaukos į biudžetą gerintų geresnį sveikatos apsaugos, švietimo, socialinių reikalų finansavimą, bet žmonės kol kas nesuvokia elementarios sąsajos –naudojimasis šešėlinės ekonomikos paslaugomis tiesiogiai susijęs su jų lūkesčių gauti geresnes paslaugas ar didesnę pensiją mažinimu.
