Atvirame pokalbyje jis dalijasi, kuo gyvena dabar, prisimena jaunystės pasirinkimus ir vertina šiandienos politinę situaciją.
Česlovo Juršėno dabartinis gyvenimas
Kokiomis veiklomis užsiimate dabar?
Č. Juršėnas: Tai pirmas dalykas yra ši knyga („Nenuobodaus gyvenimo mozaika“). Ji man kainavo paskutinius trejus metus. 2022 metų pavasarį aš ją pradėjau rašyti, o rudenį buvo baigta, bet ne iki galo, sekė šeimos, draugų kritika, pastabos.
Kai kas buvo išbraukta, kai kas atvirkščiai – pridėta. 2023-aisiais buvo susitarta su rašytojų sąjungos leidykla, kad jie išleidžia, susitarėme ir dėl iliustracijų. Šiai dienai yra išleistos septynios šios knygos laidos ir tai nėra vis ankstesnės laidos kopija. Vis kas nors yra pridėta arba pataisyta.
Su knyga yra susijęs neatsiejamas dalykas, tai yra knygos platinimas, kuriame aš pats betarpiškai su leidyklos darbuotojais dalyvavau. Taip mes apvažiavome palaipsniui praktiškai per pustrečių metų visas 60 savivaldybių, tai yra visą Lietuvą skersai ir išilgai.
Be to, aš visada pradėdamas kalbą sakau: „Aš esu tarp jūsų pats vyriausias.“ Tai per daugiau nei 70 susitikimų tose savivaldybėse, per tiek susitikimų buvo tik du atvejai, kai atsirado vyresnių.
Atsistojo vienas seniokas ir atsistojo kitas. Vienas pasakė: „Draugas Juršėnai, aš esu už jus vyresnis trimis mėnesiais.“ Kitas pasakė, kad dviem mėnesiais vyresnis yra. Tai va, bet paprastai susirenka ir vidutinio amžiaus, ir jaunų žmonių.
Aš išaugau tarp knygų ir dabar esu su knygomis. Vakar kaip tik buvo sūnus su marčia atėjęs ir pasipiktinęs, kad aš ir miegamajame, ir valgomajame, ir visur kitur apsikrovęs knygomis. Pasakiau, kad ten yra skirtingi dalykai, vienoje vietoje turiu skaityti vieną, kitoje vietoje kitą, o jam atrodė, kad aš tiesiog nespėjau tvarkytis, kadangi gyvenu vienas.
Dabar dar viena sritis – įvairūs susitikimai tiek Vilniuje, tiek miestuose ir rajonuose. Ne vien tik ten, kur aš važinėjau su knyga, bet ir taip kviečia pašnekėti. Visada mielai važiuoju. Visų pirma, į Ignaliną, nes mano kaimas yra 6 kilometrai nuo Ignalinos, ir Druskininkus, kadangi ten kasmet ilsiuosi. Druskininkams turiu tam tikrus sentimentus.
Priešpaskutinis svarbus darbas, bet ne paskutinis pagal svarbą, yra Seimo posėdžių stebėjimas. Aš esu Seimo pirmininko Juozo Oleko neoficialus arba neetatinis (algos už tai negaunu) konsultantas.
Jeigu kas nors ne taip, aš jam tiesiogiai skambinu. Skambinu ir kitiems Seimo nariams, ne tik mūsiškiams, LSDP, bet ir dešiniesiems, jei jie man užkliūva. Kai kurie maloniai priima mano pastabas. Man rūpi, kad visas Seimas atitinkamai atrodytų ir reikštųsi.
Paskutinis labai svarbus dalykas yra mano šeima. Aš ją vadinu „keturpakope“. Esu aš, tada sūnus su marčia, anūkas su marčios marčia ir proanūkiai. Beje, anūkas yra gimęs rugsėjo 22 dieną, tą pačią kaip ir Algirdas Brazauskas. Kai jis gimė, tėvams sakiau: „Jūs man padarėte dovaną.“
Minėjote, jog mokykloje jums sekėsi viskas, kodėl nusprendėte pasirinkti žurnalistiką?
Č. Juršėnas: Čia buvo, galima sakyti, veikimas iš abiejų pusių: mano paties apsisprendimas ir mokytojų poveikis. Man atrodė, kad per žurnalistiką galima vis pasireikšti, kažką padaryti žmonių labui. Žinoma, aš tikrai netapau disidentu ir nebuvau koks nors nacionalinis veikėjas tais laikais, bet turėjau savo nuomonę. Man atrodė, kad aš gerai mokydamasis ir drįsdamas pasakyti savo nuomonę galėsiu kažką padaryti.
Mane humanistiką labiausiai skatino rinktis lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Kruopytė, pati mieliausia ir mylimiausia. Aš pas ją namuose būdavau, ji man skolindavo savo knygas ir nukreipdavo, ką reikia paskaityti ar pažiūrėti.
Man patiko ir fizikos, matematikos mokytojas Nikandras Petravičius. Mokytojas matydamas mano tam tikrus gabumus fizikoje, matematikoje, respublikinėse olimpiadose manė, kad man tikrai reikia eiti į fiziką ir matematiką. Jisai labai piktinosi, kai pasirinkau žurnalistiką.
Galiu pasakyti, kad fizika ir matematika man išėjo į naudą, nes šitie mokslai reikalauja griežtumo, aiškumo, argumentų nuoseklaus dėliojimo ir tai yra labai naudinga kiekvienam rašytojui ar kalbėtojui.
Aš tapau pirmuoju Lietuvoje, Tarybų Lietuvoje, valdžios atstovu informacijai ir visuomenei. Kai mane išrinko deputatu 1990 metais, premjerė Kazimiera Prunskienė pasiūlė man pasilikti tose pačiose pareigose, o Aukščiausioje Taryboje taip pat buvo galima dvejinti pareigas.
Vėliau jau Seime negalima. Jeigu aš būčiau leidęs knygą dirbdamas Seime, aš būčiau turėjęs teisę gauti honorarą ir jokio kito atlyginimo, išskyrus Seimo nario atlyginimą. Aukščiausiosios Tarybos laikais galima buvo dirbti pilnu etatu ir kitoje įstaigoje.
Nuomonė apie protestus
Praėjusiųjų metų rudenį, žiemą vyko įvairūs protestai prie Seimo. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
Č. Juršėnas: Pirmas dalykas – tiek laisvės Lietuvoje ir tiek galimybių reikštis laisvam žodžiui niekada nebuvo. Be visuomeninio transliuotojo, tai yra Lietuvos radijo ir televizijos, yra dešimtys televizijos ir radijo privačių stočių, kurių niekas negali sureguliuoti. Nebent per jėgą, jeigu mes orientuotumėmės, pavyzdžiui, į Rusiją.
Laisvo žodžio pilna ir net jeigu būtų kažkiek užveržtas nacionalinis transliuotojais, yra masė kitų galimybių, kad tas laisvą žodį būtų. Negalima žurnalistui pasireikšti per nacionalinį transliuotoją, jis gali reikštis per LNK, TV3, per įvairias stotis arba per visokias privačias kontoras kaip, pavyzdžiui, savaip garsios žurnalistės Janutienės kanalą.
Čia kalbama apie tai, ar tas vadinamasis laisvas žodis, kuris eina iš nacionalinio transliuotojo, iš tikro yra laisvas ir objektyvus, atsižvelgiantis į vieną ar kitą nuomonę ir neišskiriantis tik tam tikros pozicijos. Mums atrodo, kad jie referuoja daugiau dešinės poziciją, o ne mūsų kairiąją.
Ne tai, kad mes jautėmės labai nuskriausti, bet mes manome, kad tai yra neteisinga. Juo labiau, kad nacionalinis transliuotojas išlaikomas iš visų mokesčių mokėtojų pinigų. Mokesčių mokėtojai yra ir dešiniųjų rinkėjai, ir mūsų rinkėjai, o mūsų rinkėjų yra žymiai daugiau.
Vaizdas tas, kad mūsų rinkėjai atiduoda didesnę dalį į bendrą radijo ir televizijos katilą per atskaitymus nuo mokesčių, nei dešiniųjų rinkėjai. Vėliau jie šakojasi, kad juos čia skriaudžia ir kad tai pasaulio pabaiga. Na, nėra pasaulio pabaiga. Žinoma, aš už tai, kad būtų šnekama ir protestuojama.
Galų gale ir tarybiniais laikais (knygoje šitie dalykai surašyti), kai dar dirbau su „Panorama“. Iš pradžių ta redakcija vadinosi vyriausia televizijos informacijos redakcija, o vėliau „Panorama“ pavadinta (pavadinimą, beje, aš pasiūliau). Aš kaip tik tuo momentu buvau priimtas į partiją ir pirmas partinis susirinkimas, taip sakant, mano naujoje kokybėje.
Na tai žinoma aš vis tiek jau kažkiek reiškiausi kaip komentatorius ir visiems buvo žinoma, kad aš šiek tiek kitoks. Už tai mane ir paaukštino, bet man norėjosi ir pasirodyti. Aš tuo metu sakiau pirmą kalbą partiniame susirinkime. Į tą kalbą, šalia įvairių dalykų, įdėjau mintį, kad žurnalistai turėtų teisę klysti.
Žinoma, valdžia iškart tai pastebėjo ir man išaiškino, kad tarybinis žurnalistas visada turi būti gerai pasiruošęs, teisingai kalbėti ir teisingai rašyti. Apie jokius nuklydimus negali būti kalbos, o aš kariavau ir reikalavau teisės klysti. Mano mintis buvo tokia: jeigu žmogus bijo suklysti, tai jis iš esmės priverstas arba savo noru, savo malonumui rašyti tik banalybes.
Tada tikrai nesuklysi, viskas bus teisinga, viskas bus aišku. Jeigu tu ir šiek tiek į šoną nukrypsi arba kažką kitaip pasakysi, tai tave tikrai kas nors pataisys ir viskas bus gerai. Nieko, pasaulio pabaigos nebus ir Lietuva TSR nesugrius. Bet ne, visi mano, kad tarybinis žurnalistas turi visada sakyti viską teisingai ir dar taisyklingai. Čia buvo mano pirmasis žingsnis. Šiuo atveju, dabartiniais laikais yra ir taip, ir taip.
Šiek tiek pasižiūriu naujienas. Žinoma, aš tiek laiko neturiu, kad galėčiau viską žiūrėti, visus internetus, Facebook ir panašiai. Reguliariai šiek tiek visada pasižiūriu naujienas ir komentarus, kartais dar kokį trumpą komentarą arba bent pritarimą surašau, bet ypatingai nedalyvauju. Man atrodo, kad šitie mitingai yra persistengimas ir mūsiškiai įtaria, kad čia yra ruošimasis rinkimams. Nesvarbu, kad dešiniųjų pirmame plane nėra, bet, deja, daliai publiką norisi taip veikti.
Net nesvarbu, kad tauta pasirinko kitus. Vadinasi – tauta kalta, tauta bloga. Visą laiką taip šneka, kai mes tik laimime rinkimus, kad rinkėjai prasti ir ne taip pasirinko. Aš net prisimenu vieną kartą, kai dar Aukščiausioje Taryboje dirbau, sakė, kaip čia mane išrinko. Aš ir sakau: „Rinkėjai mane išrinko.“ Tai man ir sako: „Tai va mes norime pasakyti, kad ir tu blogas, ir tavo rinkėjai blogi.“
LSDP ir „Nemuno aušra“
Visi turi gana skirtingas ir nevienareikšmiškas nuomones apie Žemaitaitį. Kokia jūsų nuomonė? Ką galvojate apie LSDP ir „Nemuno aušros“ koaliciją?
Č. Juršėnas: Tai aš ir sakau visiems: „O ką jūs man pasiūlysite vietoj to?“ Nėra iš ko rinktis. Dešiniuosius rinksiesi, tada jie mus šokdins labiau, negu Remigijus Žemaitaitis. „Skvernelininkus“ arba demokratus rinksiesi? Jie jau mus šokdino. Tai dabar, kai mes juos susigrąžinsime, jie dvigubai šokdins. Nėra ką rinktis.
Vadinasi, yra šis pasirinkimas, kadangi vis tiek pagrindiniai sprendimai yra padaromi, nepaisant jo visų išsišokimų, kuriems mes nepritariame ir dėl to jį kritikuojame, bet pagrindiniai sprendimai yra priimami. Tie sprendimai, kurie buvo per šitą laikotarpį, biudžetas su visomis milžiniškomis išlaidomis, ir gynybai, ir saugumui, ir pensijos, ir atlyginimai, ir visi kiti dalykai, buvo priimti.
Dabar bus tas, kai kam atrodo, kad nelemtas, Kapčiamiesčio poligonas, įstatymas dėl jo bus priimtas. Bus poligonas, kadangi jis tikrai yra reikalingas. Nors pats Remigijus Žemaitaitis visaip šneka. Jis vėl nori būti įdomus tam tikrai publikai, nes į tą Kapčiamiestį susirenka, ko gero, pusė ne kapčiamiestiečių, o tų, kurie ateina specialiai paprotestuoti. Žinoma, protestuojančių susirenka iš visos Lietuvos. Juk protestuoti nedraudžiama, Lietuva yra laisva šalis.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
