Juozaitis apie save: nuo vaikystės skurdžiame Vilniaus rajone iki angliškų serialų

Užkietėjęs angliškų serialų ir knygų gerbėjas, turintis gana aiškią taisyklę gyvenime, kurios niekada nesulaužo. Būtent taip prisistato kandidatas į prezidentus filosofas Arvydas Juozatis.

Portalas tv3.lt pristato (ne)rimtą interviu ciklą su kandidatais į prezidentus.

Jeigu jums nereikėtų miego, jei toks dalykas kaip miegas išvis neegzistuotų, ką darytumėte su tuo atsiradusiu laisvu laiku?

Jei miegas neegzistuotų? Tai skaityčiau. Man skaitymas yra didžiausias malonumas, daug didesnis negu rašymas ar ko kito veikimas.

Kokias knygas mėgstate skaityti?

Pažintines istorines daug labiau nei biografines. Ir dar gerus detektyvus, bet klasikinius. Johno le Careé ,Grahamo Greene‘o, Agatha Cristie. Labai mėgstu Arthurą Conaną Doyle‘į. Aš prie tų knygų grįžtu ratais. Skaitai ratais, praeina pora metų ir vėl skaitai kažką iš naujo, ką jau esi skaitęs. Tai tarsi bendravimas su senu draugu, tą pačią knygą skaitai ir atrandi naujus dalykus.

O kokia jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?

„Robinzonas Kruzas“. Nes tai buvo pirmoji knyga, kurioje aš pažinau, kas yra rašyba, kaip galima apie tokį gyvenimą [rašyti], kur įvyko tokia nelaimė, o jis padarė gyvenimo būdą ir net įdomų. Tai skaičiau lietuviškai, aišku, sutrumpinta buvo tada, kažkur 60-ųjų leidimo, tokia aptrinta. Paskui antra knyga buvo „Trys muškietininkai“, bet tada man buvo apie dvylika metų. „Robinzoną Kruzą“ skaičiau gal devynerių. Aš nepasižymėjau labai ankstyvu skaitymu. Aš atsimenu, pradėjau pirmoje klasėje skaityti.

Jei, kaip Robinzonas Kruzas, patektumėte į negyvenamą salą, kokius tris daiktus pasiimtumėte į ją?

Žinoma, gerą knygą – „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ Simono Daukanto. Čia yra mūsų toks ir sentimentas, ir gelmės, ir Lietuvos atradimo... Nes šiaip Lietuva buvo išnykusi iki S. Daukanto. Ne veltui, Prezidentūra stovi S. Daukanto aikštėje. Lietuva vėl prasidėjo nuo S. Daukanto. Šitą knygą imčiau dėl to, kad esi lietuvis, šis likimas tau priklauso ir čia tavo knyga. Dar ką... Iš daiktų, nebūtinai knygų, ar ne? (stoja ilga pauzė – aut. past.)

Vat apie daiktus niekada negalvodavau, visą laiką galvodavau apie knygas. Dar pasiimčiau V. Šekspyro dramas arba rinktinį tomą. Bet geriausia pasiimčiau istorinių ir didžiųjų dramų rinkinį: „Karalius Lyras“, „Hamletas“, žinoma, „Makbetas“ ir „Romeo ir Džiuljeta“. O trečią daiktą pasiimčiau... Palapinę paprasčiausiai. Išgyventi, kol kažką susiręsiu (juokiasi).

REKLAMA

Kaip jūs įsivaizduojate tobulą savaitgalį?

Tobulas savaitgalis yra su šeima ant jūros kranto. Į pavakarę, kai saulė nusileidžia. Dabar tenka gyventi Klaipėdoje, anksčiau buvo idealas gyventi prie jūros. Būtent pavakarys prie jūros su šeima, o iš ryto mišios, nueiti į bažnyčią. Su dukra jau įpratome tą daryti, sūnus paaugs, tai visi eisime. Bažnyčios lankymas, apskritai, ne tik tikėjimo, bet ir gyvenimo būdo klausimas. Tu ten nesi suinteresuotas niekuo, jokių interesų nėra. Toks metafizinis langas prasiveria jausmuose, nebūtinai prote ar sieloje. Dvi dalys, o paskui, dienos metu, šiaip galima mašinoje praleisti, važiuojant stebėti peizažą pro langą.

Galbūt yra kažkoks klausimas, kurį jums dažnai užduoda ir jis jums atsibodęs?

Yra. Kodėl jūs filosofas? Kas yra filosofija? Šitas klausimas yra iki gyvo kaulo įsiėdęs. Šiaip filosofas negalėtų dalyvauti politikoje, todėl aš nesu filosofas pačia paprasčiausia prasme. Filosofas turėtų būti apolitiškas, jis turėtų vertinti žmonių bendravimą, pasaulio pažinimo stilių, struktūrą. Kai klausia, kas yra filosofija, filosofas, tai dabar aš jau visada atsakau, kad aš seniai nebe filosofas. Ir aš baigiau ekonomiką ir ekonomikos dabar vis daugiau mano gyvenime.

Sakėte, kad mėgstate skaityti knygas. O kaip su filmais ir serialais, ar mėgstate juos žiūrėti?

Labai mėgstu gerus angliškus serialus. Serialai apie Šerloką Holmsą, „Selfridžas“ apie universalinės parduotuvės Londone gimimą. Labai gražus serialas. Dar „Dauntono abatija“. Ir dar vienas, kurį visada žiūrime, tai „Puaro“. Šito tai begalinis žiūrėjimas.

Šiaip aš mėgstu istorinius blockbusterius, apie Graikiją, Romą, Egiptą, tokie man labai tinka. Dar apie Viduramžių Europą. Visokių filmų bandau žiūrėti apie tą laikotarpį.

Lietuviškus filmus mėgstu pasižiūrėti. Labai patinka „Niekas nenorėjo mirti“. Tas filmas yra unikalus. Taip pat „Jausmai“. Abu Vytauto Žalakevičiaus. Jo kūryba man yra unikumas. Dar „Adomas nori būti žmogumi“. Šiuos mėgstu. Šiuolaikinio lietuvių kino aš dar nelabai pažįstu, bet Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ labai mėgstu, ne vieną kartą žiūrėjau.

REKLAMA

Jei reikėtų apibūdinti jūsų gyvenimą, koks filmo pavadinimas geriausiai apibūdintų jūsų gyvenimą?

„Jis nenorėjo mirti“.

Koks yra gražiausias ar įsimintiniausias jūsų vaikystės prisiminimas?

Ledo ritulio žaidimas „Šanchajuje“. Įsivaizduokite vietą, kur dabar Nacionalinė dailės galerija, netoli Savivaldybės, „Kregždės“ Mikėno. Ten praktiškai mano namas stovėjo. Daug visko buvo, bet vaikystė sutampa su, kaip Sigitas Geda sakydavo, „su pasvydusia Šiaurės žvaigžde“. Kažkokia šviesi prieblanda, šaltis, šerkšnas, sniegas su juodžemiu sumišęs, laukymės, mūsų savadarbės kliuškos, išdrožta šaiba. Ir mama grįžta iš darbo, šaukia kažkur... Atsimenu, jausmas labai geras.

„Šanchajus“ Vilniaus. Bet „Šanchajaus“ yra likę... Jei iš centrinio išėjimo išeinate Kalvarijų turgaus, tai ten S. Fino gatvė, Saracėnų gatvė, Giedraičių gatvė. Viskas likę. Ir tie pavadinimas, ir tos šiušliadežės, viskas likę. Aš ten gyvenau. Tai ten ir yra mano vaikystė nuo 2 iki 12 metų. Tai ten dešimt metų ta vaikystė, tokia nei miesto, nei kaimo. Tokia šanchajinė.

Ar turite kokią asmeninę taisyklę, kurios niekada nesulaužote?

Taip. Spirti žmogui koja. Nekalbu apie moterį, nesu smūgiavęs nė vienai niekad. Bet vyrui įspirti irgi ne. Čia yra taisyklė. Fiziškai įspirti, galima kitaip. Tas vadinamas politinis smūgis, tu jų pats gauni daug, paskui pats gali smūgiuoti žodžiais, veiksmą padarai nelauktą, kad jis kaip smūgis atrodo. Bet fiziškai spirti niekada. O nusikeikt baisiai tai gali kartais. Išduoti... Su išdavyste, matot, yra toks labai keistas dalykas. Vienam tai atrodo išdavystė, o tau atrodo kaip tik priešingai – principų laikymasis, nes keičiasi radikaliai situacija. Čia sunkus dalykas, bet svarbu žmogui neįspirti.

Ką jūs laikytumėte savo didžiausiomis silpnybėmis?

Išsiblaškymas ir kartais perdėtas sentimentalumas.

Kas yra jūsų geriausias draugas?

Žmona. Būtent draugas, nei ji man pavaldinė, nei aš jos. Mes draugai. O iš vyrų buvo du draugai, abu jau mirę. Vienas Vaidotas Daunys, kuris nukrito iš oro baliono ir žuvo, bus 24 metai kaip miręs, 1995 m. žuvo. Paskui buvo Kukulas rašytojas, jis mirė 2011 m. Ir viskas. Dabar tokių draugų nėra, bet yra žmonės labai artimi, sakyčiau keturi, su kuriais gali vyriškai, ramiai... Jie daug žino asmeninio gyvenimo, ir aš žinau jų asmeninio gyvenimo. Tokie keturi draugai, bet jie ne tie geriausi, kurie jau anapilyje.

REKLAMA

Su žmona esate geriausias draugas, o su vaikais? Ar esate geriausias jų draugas, ar kaip tik griežtas tėtis?

Su vaikais visko būna. Ir geriausias draugas, ir geriausias mokytojas, ir blogiausias mokytojas, kai jie kažko nenori daryti, o reikia. Visko būna. Su vaikais yra bendravimo simfonija. „Jūra“ arba „Miške“ pagal Čiurlionį. Dvi poras turėjau, su viena pora užauginau, dabar kita pora. Praktiškai viskas kartojasi, tos pačios stadijos.

Kai paauga, vienas santykis, kai maži – visai kitas. Žiūri kaip į kokį Dievą kokių penkerių metų, ypač berniukas, mergaitė anksčiau pradeda būti savarankiška, ji jau poros metų žino, ko nori. Ir atitinkamai tu taip elgiesi, žinodamas, kas yra mergaitė, kas yra berniukas. Tai yra labai individualu. Tokios simfonijos.

Kaip jūsų žmona su vaikais reagavo, kai pasakėte, kad kandidatuosite prezidento rinkimuose?

Ką vaikai galėjo suprasti? Mergaitei dešimt, berniukui treji. Žmona... Kadangi aš jai spręsti nedaviau, pasakiau, kad taip bus. Klausė, ką jai daryti. Sakiau, kad arba tu man padedi, jei ne, tai man netrukdyti. Šitą sprendimą turiu daryti aš. Ji gali tik pritarti. Priėmė nuolankiai, tas nuolankus priėmimas, kad laukia bendras likimas. Ir jos laukia, ir manęs laukia.

O vaikai... Sūnus nieko nesupranta, o dukra... Mokykloje patiria daugiau dėmesio. Mokytojai kokį žurnalą parodo, „va va, tėvelis“. Žodžiu, jai labai nepatogu, jai pasunkėjo šiek tiek gyvenimas. Jaučiasi tas nepatogumas, kad ją išskiria. Vaikams tai svarbu. Suprantu, kad tokiame amžiuje, kai dėl tėvų su tavimi klasėje pradeda kitaip bendrauti, jaučia diskomfortą vaikas.

Mėgstate klausytis muzikos?

Taip, Šopeno galiu bet kada klausytis. Bramsą kartais klausausi, jis toks dramatiškesnis. Klasikinį džiazą mėgstu. Nuo Mileso Daviso iki Duke‘o Ellingtono. Džiazas man baigėsi apie 80-uosius metus. Aš dabar džiazo nebesuprantu. Bet tas klasikinis, šešiasdešimt kažkurie, septyniasdešimt kažkurie. Ir prieškarinis džiazas amerikietiškas.

REKLAMA

Paskelbia, kad laimėjote prezidento rinkimus. Kokia daina skamba jūsų mintyse?

„Hiperbolės“ daina „Himnas Žemei“. „Žemė dovanota mums, už tai, kad buvome ne tokie“. Pagal Baltakio eiles. Daug dainų tokių. Ir Masytės „Laisvė“ pagal Marcinkevičiaus eiles. Bet tokia finalinė daina „Himnas žemei“.

Jūs vienas iš nedaugelio politikų, kurie nešioja liemenę. Kodėl nusprendėte nešioti liemenę?

Aš visada jos norėjau. Su liemene labai patogu rašyti. Švarko nereikia, vis tiek prakaituoji dirbdamas, daug energijos spinduliuoji. O su liemene tu tarsi apsirengęs, bet ir laisvas. Man labai patinka prieš auditoriją nusivilkti tą švarką. Kai interviu vyksta televizijoje, vyras su vyru, tai irgi nusivelku, bet kai su moterimi – negaliu. Kai esi moterimi, reikia būti su švarku.

Man patinka liemenės. Man visada patiko Antano Smetonos stilius, man patiko smetoninės Lietuvos vyrų stilius. Tai buvo pirmas valstybės formos demonstravimas, kad esame civilizuota valstybė. O liemenė būtina civilizacijai. Net Lietuvos kaimuose koks laikrodininkas, jis nieko neturi, bet liemenė yra. Man patinka dar toks palyginimas, kad žmogus, kurio sieloje siaučia audra arba vandenynas, jis turi vilkėti rėminančius drabužius. Tai liemenė rėmina net ir rimčiausius politikus, kuriuose siautėja vandenynai.

Parašėte 30 knygų. Kaip vyksta jūsų rašymo procesas? Ar jūs tą mintį apie knygą nešiojatės labai ilgai ir brandinat, ar gimsta ir iškart sėdate rašyti?

Čia nelygu, kaip ir su vaikais, kai bendrauji vienaip vienam amžiuje, kitame – kitaip. Taip ir čia. Žiūrint ką rašau. Jei apsakymą... Čia yra gimęs apsakymas ne vienas, čia vaikštant (kalbėjomės kavinėje prie Subačiaus apžvalgos aikštelės, netoli Užupio – aut. past.). Turi būti impulsas. Šita va tvora, su išskobta anga, ten yra dar tokia anga-arka (A. Juozaitis parodo į apgriuvusią arką ant kalno, kuri matosi pro kavinės langą – aut. past.). Tai ji stovi ten nuo karo laikų. Niekas nepasikeitę, mano vaikystės laikais buvo lygiai tas pats. Tai mano vienas herojus blykstelėjo kaip eina jis pro tas angas, ką jis ten galvoja. Gimsta idėja, o tada jausmas, jausmas, jausmas... Apsakymas parašomas greitai, per dieną. Tik po to šlifuoji ilgai. O romaną kai rašai, tai ilgai, ilgai nešioji.

REKLAMA

Pavyzdžiui, parašiau romaną apie žurnalistus „Laikraštis I“. Apie pirmąjį nepriklausomos Lietuvos laikraštį, tai „Respublikos“ prototipas. Tai reikėjo labai daug sukaupti, matyti kaip dirba redakcija, kaip kuriamas laikraštis, iš kokio kapitalo... Tai buvo ilgas laikotarpis, aš parašiau 2003 metais, o prieš tai laikraštyje dirbau 10 metų. Tą gyvenimą stebi, tada galvoji – užtenka, tiek prisikaupė, tą etapą baigi, reikia užrašyti, nes viskas išnyks.

Aš taip daug ką darau: vienas gyvenimo etapas baigėsi, reikia apibendrinti, tai čia geriausia forma romanas arba filmas. Esu sukūręs filmą apie tėvą Stanislovą. Žinojau, kad reikia apie jį sukurti filmą, nes jam tada buvo 80 metų, jis savo gyvenimą nugyveno, o tai užsimirš. Jis man buvo labai reikšmingas, prieš tai ir knygą apie jį parašiau.

Be to, žiūrėkite, poetai irgi rašo, krauna tuos eilėraščius girti kur nors kavinėse, paskui taiso... O po to staiga atsiranda knyga iš viso to chaoso suorganizavimo. Tai mano pirmoji knyga, kuri gimė iš to chaoso suorganizavimo, buvo „Karalių miestas be karalių“ apie Karaliaučių. Bet ten aš iš karto parašiau, nes ten buvo tokia patirtis, kai pradėjau dirbti Karaliaučiuje, per dvejus metus ta knyga ir išėjo. Ten toks chaosas buvo visokių rašinių. Pats gyviausias žanras man yra esė, gali būti literatūrinis arba filosofinis.

Kaip jūs norėtumėte po šimto, kelių šimtų metų būti prisimintas? Kad žmonės sakytų: „Arvydas Juozaitis buvo...“

...buvo gyvas. Paliko knygas. Knygas ir vaikus. Tai šitą aš jau padariau. Keturi vaikai ir knygų 30.

Kai Monrealio olimpinėse žaidynėse 100 metrų krūtine rungtyje iškovojote bronzos medalį, kai jau finišavote, kokios buvo pirmos jūsų mintys?

Kad dabar bus sunku gyventi.

Kodėl?

Todėl, kad olimpinis medalis yra gyvenimo viršūnė. O aš tik 20 metų turiu... Kaip toliau gyventi? Ar dar pasieksiu kažką aukščiau? Po to, gal aš ir knygom tą išmokau daryti. Kai 12 metų buvo, baigėsi mano vaikystė, ir iš „Šanchajaus“ kraustėmės į Žirmūnus, tie blokiniai namai. Viskas. Baigėsi vaikystė. O nuo 13 metų jau tos galeros plaukimo. Jei nebūčiau to medalio laimėjęs, tai ta paauglystė buvo pražudyta praktiškai.


Rašyti komentarą...
N
Nija
2019-04-14 18:08:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
Visa širdimi mes (turiu omeny artimi draugai ir pažįstami) tikime A. Juozaičiu ir viliamės, kad jis laimės! Geros kloties jums Arvydai! Kiti kandidatai per 30 metų, taip nualino tautą ir Lietuvą, tai kur jau daugiau?
Atsakyti
-9

L
Lietuvė
2019-04-14 19:22:18
Pranešti apie netinkamą komentarą
Seniai Lietuvai reikia tokio prezidento, kuriam rupi Lietuvos ateitis ir tauta. Matėme , kaip nieko nebijodamas ir nesisliepdamas už apsauginiu nugaros , kvietė ir ragino siekti Lietuvos laisvės. Kalbant apie kitus kandidatus jie buvo kažkur kitur....
Atsakyti
-9

>
>Rimai
2019-04-14 22:01:26
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tu viska matuoji savo skurdžiu vidiniu pasauliu, bet nematai kito žmogaus dvasingumo. Ne viskas pinigais matuojama. Yra turtingų kandidatų, tad ko kabiniesi prie A. Juozaičio,
rinkis bankininką arba Andriukaitį, o Arvydą palik apačioms, nes mes žiūrim ne į kapšą pinigų, o į žmogaus protą, intelektą...
Atsakyti
-3

SKAITYTI KOMENTARUS (16)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų