Pastaruoju metu Lietuvoje pasigirsta vis daugiau su kultūros politika susijusių klausimų, į kuriuos ne visada atsakoma. Kai kuriuos iš šių klausimų „Balsas.lt“ uždavė Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui Jonui Jučui.
- Norėčiau pradėti pokalbį šiuo metu itin aktualiu klausimu: ką šiandieninėje Lietuvoje realiai simbolizuoja Nacionalinė kultūros ir meno premija, dėl kurios (ypač dėl jos laureatų) šių metų pradžioje kilo nemažai diskusijų? Valdžios pripažinimą, kultūros veikėjų ir menininkų bendruomenės pripažinimą, visų Lietuvos piliečių pripažinimą?
- Galiu tiesiai pasakyti, kad Nacionalinė premija neišreiškia valdžios pozicijos. Nacionalinės kultūros ir meno premijos komitetą sudaro žinomi menininkai, menotyrininkai, kultūros veikėjai, ir būtent jie išrenka laureatus. Mes (kultūros politikai) stengiamės, kad nuo mūsų premijos skyrimas nepriklausytų. Todėl Nacionalinė kultūros ir meno premija reiškia visų pirma pačios menininkų ir kultūros veikėjų bendruomenės pripažinimą. Šio principo sėkmingai laikomasi jau aštuoniolika metų, turime užtikrinti, kad jo būtų laikomasi ir toliau.
Daug kas nuogąstavo dėl naujos premijų skyrimo tvarkos nuostatos, skelbiančios, kad nuo šiol siūlyti kandidatus Nacionalinei premijai gauti galės tik juridiniai asmenys. Tačiau čia jokio pavojaus nėra. Tiesiog reikia pažvelgti seniai žinomai tiesai į akis: Lietuva yra maža šalis, joje beveik visi žmonės, ypatingai kultūros ir meno srityje, yra vienaip ar kitaip susiję – draugai, pažįstami, kaimynai, buvę bendraklasiai, kursiokai ir t.t. Tos nuostatos ir reikėjo tam, kad, pavyzdžiui, kelių menininkų grupė nebegalėtų siūlyti savo kolegos ir draugo. O įvairias meno rūšis propaguojančių viešųjų įstaigų tinklas Lietuvoje yra tikrai nemažas, tad nemanau, kad nauja nuostata gali kokiu nors būdu pakenkti kandidatų siūlymo procedūros demokratiškumui. Atvirkščiai, būs daugiau skaidrumo.
- Jūsų teigimu, Nacionalinė kultūros ir meno premija yra nepriklausoma nuo politikų. Tačiau eiliniam piliečiui, bent jau tam, kuris domisi šalies kultūros gyvenimo aktualijomis, turbūt gali atrodyti, kad įteikta premija reiškia oficialią šalies politinės valdžios poziciją menininko atžvilgiu (ypač todėl, kad premijos įteikiamos Prezidentūroje dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Kultūros ministrui).
- Taip gali atrodyti tik dėl nepakankamo informavimo. Kaip jau minėjau, politikai Nacionalinės premijos laureatų nerenka, o pačias premijas įteikia Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuris žmonių yra renkamas tiesiogiai ir jokiai partijai nepriklauso.
Be to, norėčiau vėl akcentuoti šį Nacionalinės premijos aspektą: aš kaip ministras neturiu net juridinės galios kaip nors keisti komiteto sprendimą dėl premijų laureatų, galiu tik pasirašyti jį, net jei mano pozicija nesutampa su komiteto pozicija. Yra kitos premijos, pavyzdžiui, Vyriausybės premija, kurias skiriant aš tokią juridinę galią turiu, nors ministerijoje yra nusistovėjusi praktika ja nesinaudoti (dėl etinių priežasčių).
Pakartosiu, labai svarbu, kad visuomenė būtų gerai informuota. Kartais kas nors klausia: „Tu gi ministras, ar negalėjai taip padaryt, kad ką nors kitą išrinktų?“. Akivaizdu, kad taip klausiantieji nežino tikrosios Nacionalinės premijos skyrimo tvarkos.
- Reaguodamas į Jūsų teiginį apie tai, kad politikai, šiuo atveju konkrečiai Jūs kaip Kultūros ministras, tarsi neturi kitos išeities, kaip tik pasirašyti Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto paskelbtų laureatų sąrašą. Įsivaizduokime situaciją (kuri, beje, tikriausiai tapo realybe įteikiant Nacionalines premijas už 2007 m.), kai komitetas premijos laureatu paskelbia menininką ar menininkus, kurių kūrybos pagrindas (ar vienas iš pagrindų) yra atvira valstybės politikos (tame tarpe ir kultūros srityje) kritika. Ar tokioje situacijoje neišryškėja tam tikri su Nacionaline premija susiję vidiniai prieštaravimai?
- Manau, kad tai yra natūralus reiškinys. Menininkai visais laikais kritikuodavo savo laikmečio sistemą, būdavo galbūt labiau toliaregiški, nei nemaža dalis politikų. Pagrįsta kritika yra geras dalykas, politikai galėtų į ją atsižvelgti. Svarbiausia išvengti tiesmukiškumo.
- O Lietuvos politikai, Jūsų manymu, yra linkę atsižvelgti į menininkų kritiką ar ignoruoti ją?
- Šis klausimas yra sudėtingas, nes gana abstraktus. Reikėtų svarstyti atskirai: kokie politikai, kokie menininkai, kokia kritika... Lietuva – demokratinė valstybė, turime daug nuomonių ir požiūrių. Tarp mūsų kaimynų yra valstybių, kuriose „egzistuoja“ viena nuomonė. Pas mus taip, matyt, jau niekada nebus. Todėl ir politikai į menininkų kritiką reaguoja skirtingai – vieni pykteli, kiti stengiasi suvokti, treti ignoruoja.
Manau, kad keisti savo nuomonę niekas neprivalo. Juk nei politikai, nei menininkai nežino, ar kritika yra teisinga. Žino tik laikas, tik po kurio laiko paaiškės, kurie pasiūlymai ir argumentai buvo vertingi, o kurie ne. Kultūros procesai apskritai yra ilgalaikiai, jų neįmanoma vertinti tik trumpalaikėje perspektyvoje. Man asmeniškai iškalbingiausias yra J. S. Bacho pavyzdys: šiandien šio kompozitoriaus svarba niekas neabejoja, jo kūryba yra aktyviai studijuojama ir atliekama, tačiau juk apie šimtą metų ji buvo niekam nežinoma.
Tą pati pasakyčiau ir apie reformas kultūros srityje. Kitose srityse „šoko terapijos“ metodai galbūt ir gerai veikia, bet kultūrai šoko terapija gali būti labai skausminga. Mes jau turime pavyzdį, kur gali nuvesti tokie lozungai, kaip „Kas buvo niekas, taps viskuo”. Be abejo, reformuoti reikia daug ką, bet tai reikia daryti atsargiai, po truputį. Maža klaidelė didelio masto kultūros srities reformose gali būti arba neatitaisoma, arba labai brangiai kainuojanti. Tai liudija ir kai kurie išnykę paveldo objektai, kurių, matyt, jau nebeturėsime.
- Ar kalbėdamas apie populistinius „kas buvo niekas, taps viskuo“ tipo lozungus, turite galvoje ir pastaruoju metu Lietuvoje dažnai skambančią taip pat gana populistinę retoriką, supriešinančią „aukštąjį“, „elitinį“ ir „žemąjį“, „populiarųjį“, „mėgėjišką“ meną?
- Elitinio ir populiaraus meno supriešinimas jokios naudos neatneša. Man patinka tas „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ šūkis: „Aukštąjį meną deelitizuoti, o žemąjį – devulgarizuoti“. Elitinio meno atstovai, profesionalai turi išlikti, nes jų kūryba yra tas „laimės žiburys“, kurį žmonės turėtų stengtis pasiekti, jei prisiminsime Joną Biliūną. Tačiau suprantama, kad giliausi, sudėtingiausi meno kūriniai labai plačiai auditorijai nebus aktualūs ir niekada nebus publikai pristatomi stadionuose ar aikštėse. Ir visgi, mano galva, žymiausi populiaraus meno atstovai, pasirodantys aikštėse ir stadionuose, turėtų bent jau nukreipti publiką link to „laimės žiburio“. Be to, jei aukštasis menas būs matomesnis plačiai visuomenei, ir tie patys populiariojo meno atstovai eis kokybės link.
Net ir suvokiant, kad elitinis menas nebus aktualus visai plačiajai visuomenei, reikia formuoti suvokimą, kad tai vis dėlto yra vertybė. Žmogus viskam pribrenda tik laikui einant; galbūt šiandien jis to elitinio meno dar nesuvokia, bet po kurio laiko suvoks. O jei, užuot formavę tą suvokimą, mėginsime supriešinti tuos dalykus, situacija bus liūdna – galėsime sustabdyti gatvėje kokį nors žmogų ir, paklausę, ar žino, kad tam tikrą jo mokamų mokesčių dalį valstybė skyrė kuriam nors muziejui, išgirsime: „O kam man tas muziejus? Aš jame nesilankau, duokit geriau fejerverkų“.
Esu įsitikinęs, kad elitinis ir populiarusis menas gali puikiai sugyventi. Vis dėlto lietuviai, nors turi ir nelabai gerų savybių (pavyzdžiui, per didelį pavydo jausmą ir t.t.), visgi yra pakankamai tolerantiški – užtenka pažiūrėti, kiek Lietuvoje skirtingų religinių konfesijų, kurios, nepaisant to, kad pagrindinė religija yra krikščionybė (katalikybė), visada gana taikiai sugyveno. Pavojingiausia yra, kaip tarp elitinio ir populiariojo meno yra didelė praraja. Tada daugumos rinkėjų, kurie nesuvokia elitinio meno, išrinkti politikai, atėję į valdžią, taip pat nežinos, kas tas aukštasis menas yra ir kam jo apskritai reikia.
- Trumpam grįžkime prie Nacionalinių premijų ir panašių „didžiųjų“ apdovanojimų. Ar nepastebite tendencijos, kad Lietuvoje radikalesni, prieštaringiau vertinami menininkai sulaukia pripažinimo tik tuomet, kai jų reikšmė tarsi „garantuojama“ dalyvavimo svarbiuose tarptautiniuose meno renginiuose, platesnio tarptautinio rezonanso, svarbių apdovanojimų užsienyje?
- Tokia tendencija yra natūrali, ir ji egzistuoja ne tik Lietuvoje – taip yra visur. Neatsitiktinai dar iš archainių laikų žinoma patarlė „Savo tėvynėje pranašu nebusi“. Juk nekalbame apie etnokultūrą, kuri turbūt kaip tik ir yra geriausiai suvokiama toje vietoje, kur istoriškai susiformavo. O modernus menas, matyt, geriau matomas ir suvokiamas iš tarptautinės perspektyvos.
Džiaugiuosi, kad dabar nemažos dalies lietuvių meno kūrėjų kūrybinis kelias (ne paties meno kelias) tampa iš esmės identiškas užsienio menininkų keliui. Jie gerai suvokia „pasiekimų knygų“ (dabar tai vadinama CV) reikšmę, dalyvauja daugelyje tarptautinių projektų, dokumentuoja savo kūrybinę biografiją. Prisimenu, kad prieš 20 metų buvau susitikęs Hamburge su smuikininku Martynu Švėgžda von Bekkeriu, tai jis jau tada turėjo gana nemažą „pasiekimų knygą“, kurioje kruopščiai viską dokumentuodavo – net nuotraukas iš laikraščių iškarpydavo.
Kita vertus, kartais nelabai aišku, nuo ko priklauso tas menininko pripažinimas. Atrodo, pasisuko taip – ir išgarsėjo, o būtų kažkas pasisukę truputį kitaip, ir niekam nebūtų žinomas. Galime vėl prisiminti tą patį Bachą. Matyt, tai sėkmės reikalas. Menininkų pasaulyje yra labai daug, ir tokio lygio pripažinimo visiems neužteks. Aš ir anksčiau, ir dabar, būdamas ministru, dažnai apsilankau svečiose šalyse ir galiu stebėti, kaip tai vyksta pas juos. Teko matyti ir gatvės menininkų, kurių kūryba yra labai aukšto lygio, bet premijų jie, savaime aišku, negauna.
Be abejo, veikia ir kai kurie objektyvūs veiksniai. Menininkas, gyvenantis Klaipėdoje, Šiauliuose ar Kaune, darydamas dvigubai ar trigubai tiek, kiek daro Vilniuje gyvenantis menininkas, tikriausiai visgi neturės tokio matomumo, kaip pastarasis. Čia yra sostinė, čia aktyvesnis kultūros gyvenimas, čia sukoncentruota žiniasklaida, pagrindiniai televizijos kanalai ir t.t. Tai irgi svarbu.
- Pabaigai norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę kiek bendresniu klausimu. Koks turi būti kultūros politikos ir kultūros santykis? Kitais žodžiais, kokia yra kultūros politikų funkcija: nustatyti kultūros srities prioritetus, tiesiog aprūpinti kultūros sritį adekvačia „materialine bazę“, užtikrinti kultūros „kokybę“?
- Pats beveik ir atsakėte į šį klausimą. Taip, kultūros politika stengiasi žiūrėti į priekį ir formuoti naujus prioritetus, kurdama atitinkamą įstatyminę bazę ir tuo pat metu iš dalies besirūpindama materialiniu aspektu. Visai neseniai padidinome Lietuvos Respublikos kultūros atašė skaičių ir kartu pakoregavome jų veiklos prioritetus: dabar kultūros atašė turės ne tik rūpintis Lietuvos kultūros pristatymu, bet ir aktyviau ieškoti naujų rinkų lietuviškam menui.
Labai svarbi užduotis šiuo metu yra populiarinti kūrybines industrijas, kurios daug kam vis dar yra mažai žinoma sąvoka.
Apskritai, Kultūros ministerija siekia padėti menininkams įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus ir užtikrinti jų sklaidą, tačiau ir patys menininkai turi pradėti suvokti tinkamo savo kūrinių pristatymo publikai (ypač tarptautinei) reikšmę. Daug kas jau suvokė, tačiau yra ir tokių, kurie dar nemoka efektyviai naudotis šiuolaikinėmis sklaidos priemonėmis. Kartais būna taip, kad menininkas ateina į ministeriją ir sako: „Kas čia vyksta, gavau dalinį finansavimą, sukūriau genialų kūrinį, tai kodėl dabar nei ministrui, nei kitiems tai neįdomu?“. Na, reikia suprasti, kad ministrui visada įdomu, bet publikai reikia dar įrodyti savo kūrinio genialumą. Koks bebūtų tas kūrinys genialus, bet jei jo niekas nemato ar negirdi, jo poveikis nebus labai didelis.
Režisieriaus Arūno Matelio, kuris parsivežė į Lietuva turbūt didžiausią įmanomą apdovanojimą už nevaidybinį kino filmą, pirmiausia paklausiau: kiek lėšų panaudojai viso kūrinio sukūrimui, ir kiek – jo pristatymui tarptautinei publikai, festivaliams ir t.t.? Neabejoju, kad tas santykis, tikintis sėkmės, turi būti bent 50/50. Tad norėčiau palinkėti menininkams, kad jų kūriniai nedulkėtų lentynose.
Kalbino Jurijus Dobriakovas
