Kalbant apie pirmąsias valstybes, pripažinusias Lietuvos nepriklausomybę, dažniausiai minime Islandiją. Tačiau retas žino, kad iš tiesų pirmoji tokį žingsnį žengė Moldova – ir padarė tai net pusmečiu anksčiau.
1990-ųjų gegužę Moldova dar buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl toks žingsnis buvo ne tik netikėtas, bet ir drąsus.
Tokį žingsnį inicijavo tuomet 31-erių metų politikas, poetas ir visuomenės veikėjas Valeriu Matei. Jis pats savo ranka parašė ir Moldovos Aukščiausiajai Tarybai pateikė nutarimo projektą, kuriuo šalis pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Šiandien, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, V. Matei Vilniuje apdovanotas Aleksandro Stulginskio žvaigžde už nuopelnus Lietuvai ir jos laisvės idėjų puoselėjimą.
Jis sutiko duoti išskirtinį interviu naujienų portalui tv3.lt – jame atvirai prabilo apie sprendimą, pakeitusį istoriją, apie ypatingą savo santykį su Lietuva ir net asmeninį gyvenimą, kuriame taip pat nestinga lietuviškų detalių – V. Matei dukra ištekėjo už lietuvio.
Jums skirtas aukščiausias Seimo apdovanojimas. Jūs apdovanotas už humanistinę veiklą, kovą už demokratiją. Ką Jums tai reiškia?
Tai labai svarbu, ypač šiais metais, kai sukanka 35 metai nuo to laiko, kai Moldovos parlamentas, pagal mano siūlymą, nes aš buvau specialios komisijos, kurią sudarė parlamentas, pirmininkas, pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
1990 metų gegužės 31 dieną Moldovos parlamentas priėmė deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo, mes buvome pirmieji.
Žinoma, mes patys dar nebuvome laisvi, dar ėjome tuo keliu. Bet tai buvo simboliškai labai svarbus žingsnis visam buvusiam sovietiniam blokui. Ir ne veltui Maskvos reakcija tada buvo labai griežta mūsų atžvilgiu. Atsimenu, kad net kai derybose su Sovietų Sąjunga dėl vadinamojo naujo sąjunginio susitarimo, kurio atsisakėme, kaip ir Baltijos valstybės tuo metu, pateikė labai griežtus reikalavimus, bet mes ėjome toliau savo keliu.
Aš buvau kartu su kolegomis ir draugais iš Lietuvos per tragiškus 1991 metų sausio 13 dienos įvykius. Buvau tuomet apgultame Lietuvos parlamente. Ir aš parašiau solidarumo tekstą parlamentarams iš įvairių pasaulio šalių su Lietuvos tauta ir Lietuvos parlamentu. Tą tekstą mes rašėme naktį Lietuvos parlamente, jį pasirašė daug deputatų iš įvairių šalių.
1990-siais metais Jums buvo vos 31-eri, kai inicijavote Moldovos Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Jūs buvote vienas pirmųjų, kuris parėmėte Lietuvą.
Taip, buvau vienas jauniausių deputatų ir dar buvau Moldovos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas. Taip pat buvau jauniausias parlamento prezidiume, kuris buvo nuolatinis prezidiumo organas, priimantis ir įstatymus, ir sprendimus.
Ką aš galiu pasakyti, kaip tuo metu sakė Sneguras [buvęs Moldovos prezidentas], jis pripažino, kad aš turėjau labai gerą istorinį, politinį pagrindą. Niekada nebuvau Komunistų partijos narys bei universitetą baigiau su pagyrimu.
Turėjau apdovanojimų už mokslinį ir literatūrinį darbą. Literatūroje debiutavau būdamas 14 metų – su poezija.
Buvau Rašytojų sąjungos narys, Teatro sąjungos narys, mano pjesė buvo vaidinama nacionaliniame teatre. Labai anksti debiutavau kaip dramaturgas Nacionaliniame teatre.
Tuo metu buvau išleidęs tris Parlamento knygas, bet Sovietų Sąjungoje buvau visiškai uždraustas spausdintis nuo aštuntojo dešimtmečio iki aštuoniasdešimt penktųjų metų, kol atėjo perestroika, o iki tol spausdinau Vakaruose, spausdinau Rumunijoje.
O vėliau, kai atėjo perestroika, aš, žinoma, pristačiau savo knygas, bet labai užsitęsė, kol jos išėjo, nes pas mane buvo labai didelė kova su cenzūra. Jie kabinėjosi prie kiekvienos mano eilutės, bet išėjo mano knygų vertimai į anglų kalbą, knygos išėjo ir Vokietijoje, vertė į prancūzų kalbą ir t.t.
Jūs istoriškai Lietuvai labai padėjote – ką Jums reiškia Lietuva?
Pirmą kartą pas jus Lietuvoje buvau 1978 metais, kai man buvo 19 metų. Aš įsimylėjau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybą, muziką ir atvykau į Kauną, buvau ten keturias dienas.
Kiekvieną dieną ėjau į muziejus, žiūrėjau jo paveikslus, klausiau muzikos. Nusipirkau viską, ką buvo galima rasti – įrašus ir t.t.
Paskui dar tris dienas buvau Vilniuje, pėsčiomis išvaikščiojau visą centrą ir visą senamiestį, iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios, Bernardinų, apėjau ir visas senas gatveles. Vaikščiojau, kad ištyrinėčiau Vilnių. Žinoma, apžiūrėjau ir Kauną, ten paminklų mažiau, bet ten turiu savo santykį su Čiurlioniu.
Todėl atvažiavau ir Lietuva padarė man didelę įtaką bei labai gera įspūdį. Apskritai tiek Kaune, tiek Vilniuje bendravau su paprastais žmonėmis ir man labai patiko kaip jie masto, vertina įvykius, tikrovę. Tada Kaune aš parašiau daug savo eilėraščių ir sonetų.
Ar jums teko susidurti su pasipriešinimu, kai bandėte padėti Lietuvai?
Žinoma, tikrai susidūriau su pasipriešinimu, Moldovos parlamente mes taip pat turėjome interfrontą, todėl aš vedžiau pokalbius ir kelis kartus buvau susitikęs su frakcija, kuri vadinosi „Kaimo gyvenimas“. Mūsų agrarininkai, kolūkių pirmininkai, valstybinių ūkių direktoriai, kai kurie pirmieji rajono komiteto sekretoriai buvo šios frakcijos nariai.
Aš kelis kartus važiavau ir su jais susitikau, nes pirmuosius du kartus sprendimas nebuvo priimtas. Sprendimo projektą dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo pateikiau dar balandžio mėnesio pabaigoje.
Du kartus ėjau prieš parlamentą, du kartus jis nepraėjo, nes buvo keletas Komunistinių partijos sekretorių, kurie taip pat agitavo prieš projektą. Tačiau trečiuoju bandymu, po ilgų derybų su jais, man pagaliau pavyko.
Tai nebuvo lengva, bet vis dėlto mes pasiekėme savo tikslą. Ir kalbant apie kitus anksčiau priimtus sprendimus dėl Moldovos partijos diktatūros, trispalvės, įstatymų, dėl Moldovos parlamento, visa tai irgi gauta su kova.
Jūs iki šiol aktyviai domitės Lietuvos reikalais, dažnai lankotės šalyje, aktyviai bendradarbiaujate su Lietuvos rumunų kultūros bendrija „Dačija“, jungiančia Lietuvoje gyvenančius išeivius iš Moldovos ir Rumunijos. Koks tai ryšys ir kodėl jums tai svarbu?
Taip, aš esu dviejų akademijų narys – Rumunijos ir Moldovos. Mano žmona turi literatūros mokslų daktaro laipsnį ir parašė monografiją, konfrontuojančią su sovietiniu režimu Besarabijoje, tai yra Moldovoje. Ir ten yra visas poezijos skyrius, skirtas pasipriešinimui sovietiniam režimui Lietuvoje.
Dirbome kartu ir su Emanueliu Zingeriu, kuris tuo metu buvo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, dirbęs kartu su Vytautu Landsbergiu. Kai atvykau pas jus tuo metu, susitikau su jais visais. Atvežėme Nepriklausomybės pripažinimo deklaracijos tekstus. Buvau pas jus ir tada, kai įvyko Sausio 13-osios tragedija.
Vėliau, 2016 metais, Seime susitikau su E. Zingeriu, jis vis dar buvo deputatas, priklausęs ponui Landsbergiui artimai partijai.
Susitikome ir su Vidmantu Žiemeliu, kuris tuo metu buvo Seimo deputatas, vėliau ėjo vidaus reikalų ministro pareigas. Primygtinai reikalavau, kad visi šie žmonės, jeigu tik bus surasti, būtų šiandien pakviesti į apdovanojimus.
Su Lietuva tapote dar labiau susijęs, kai Jūsų dukra studijuodama Londone susipažino ir vėliau ištekėjo už lietuvio. Papasakokite plačiau.
Taip, mano dukra susipažino su juo Londone. Ji studijavo Kembridže ir Oksforde, ir būtent ten susipažino su Lietuvos piliečiu Aleksandru. Jie susituokė 2017 metais ir mes dabar turime anūką, kuriam šią vasarą sueis septyneri, ir anūkę, kuriai penkeri metai.
Dažnai atvažiuojame į Trakus – bus mano giminės ten ir rytoj. Mūsų vaikų pagrindinė gyvenamoji vieta yra Londone, bet jie buvo pakviesti dirbti kaip specialistai į Dubajų, todėl jie vis dar ten gyvena ir dirba.
Mes dažnai bendraujame su artimaisiais telefonu, vaizdo skambučiais, nes retai galime kitokiu būdu. Kai tik galime – susitinkame, būna pas mus atvažiuoja vaikai, o jeigu jie atvyksta čia, į Lietuvą, mes skrendame jų pasitikti. Mes visada norime kurį laiką pabūti kartu, tai labai svarbu.
Mes labai mylime ir savo anūkus, negalime jų nemylėti, jie labai gražūs vaikai, tikiu, kad jie galėtų būti geresni už mus, talentingesni ir padaryti daugiau nei mes galėjome padaryti.
Jūs keletą dienų būsite Lietuvoje. Kokie Jūsų planai ir ką pirmiausia ketinate atlikti, ką aplankyti ir kur nueiti?
Na, šį kartą vizitas labai trumpas. Šiandien susitiksime su visais artimaisiais. Taip pat turėsiu dar vieną interviu viešbutyje. O vakare laukia ceremonija, po kurios Moldovos ambasada kviečia mane ir kitus svečius – Lietuvos, Rumunijos, Moldovos draugus.
Šešioliktą dieną eisiu aplankyti Zenono kapo – tai Alekso [dukros vyro] tėvas, jis mirė prieš metus. Man skaudu tai sakyti, bet tai mūsų pareiga nueiti prie jo kapo. Jis buvo nuostabus žmogus, visi jį labai gerbėme. Jo mirtis buvo staigi, dėl širdies smūgio, todėl mums vis dar labai skaudu. Jis palaidotas Vilniuje, todėl nueisime į kapines.
Taigi vizitas labai trumpas – penktadienį vakare jau skrendu atgal į Bukareštą. Naktį iš penktadienio į šeštadienį jau būsiu namuose.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
