Apie tai laidoje kalbėjo Vilniaus universiteto ekonomistas doc. dr. Algirdas Bartkus, socialdemokratas Tomas Martinaitis ir konservatorius Mindaugas Lingė.
Kaip išspręsti dyzelino kainos problemą?
Kaip jūs siūlytumėte spręsti šią problemą?
T. Martinaitis: Kalbant apie galimus sprendimus, norėtųsi, kad jie nebūtų tokie trumpalaikiai ir trumparegiški. Norėtųsi pirmiausia kalbėti apie sprendimus trumpuoju laikotarpiu, bet greta reikėtų kalbėti ir apie sprendimus ilguoju laikotarpiu.
Jūs laidos pradžioje užsiminėte apie Latvijos priimtą sprendimą. Aš dabar taip pat keliauju automobiliu iš Talino, kur vyko Baltijos Asamblėjos parlamentinė sesija, ir teko kalbėti su Latvijos kolegomis.
Jie iš tikrųjų gyvena rinkiminėmis nuotaikomis. Ateinančią savaitę Latvijoje vyks parlamento rinkimai, ir buvo priimtas sprendimas, apie kurį jūs kalbate – sumažinti akcizą iki Europos Sąjungos minimumo. Natūralu, kad tai valstybei kainuos ypač daug biudžeto pajamų.
Vis dėlto jie yra rinkiminiame cikle, o rinkimų laikotarpiu tos problemos tampa ypač aštrios, politiniai oponentai jomis ypač naudojasi. Mūsų šalyje, manau, reikėtų labiau vertinti atsakingą požiūrį į ilgalaikius sprendimus. Turime priimti tokius sprendimus, kurie ilgoje perspektyvoje padarytų mus mažiau priklausomus nuo kuro kainų šuolių globalioje rinkoje.
Pigesni traukinių ir autobusų bilietai – ar to pakanka?
Vyriausybė vietoje akcizo mažinimo svarsto atpiginti traukinių ir tarpmiestinių autobusų bilietus. Ar manote, kad to pakanka?
T. Martinaitis: Tikrai nemanau, kad to pakanka. Mes ir praėjusią savaitę, trečiadienį, frakcijos metu turėjome karštą pokalbį su finansų ministru būtent apie priemones, kurias reikėtų taikyti. Žinoma, suprantu finansų ministrą, kuris yra atsakingas už visos valstybės finansų subalansavimą, atsakingą požiūrį ir nesivaikymą pigių, greitų sprendimų.
Bet mes, ypač vienmandatėse išrinkti politikai, jaučiame didelį visuomenės, mūsų rinkėjų spaudimą imtis priemonių, kurios bent jau parodytų valdžios jautrumą dabartinėje situacijoje. Taip, kalbame apie papildomas lengvatas transporto sektoriuje, kurios skatintų žmones labiau persėsti iš privačių automobilių į viešąjį transportą, bet natūraliai suprantame, kad to nepakanka. Turime kalbėti ir apie akcizą, apie ilgalaikę akcizo strategiją.
Vis dėlto mūsų valstybėje CO2 dedamajai buvo prisiimti vieni didžiausių įsipareigojimų mūsų regione. Dar ir prieš kuro krizę kuras Lietuvoje kainavo brangiau negu Lenkijoje, brangiau negu Latvijoje. Bet atitinkamai mes ir subalansavome savo biudžetą, orientuodamiesi į tai.
Tikrai nemaža akcizo dalis keliauja tam pačiam Gynybos fondui, kuris šiandien padeda atliepti egzistencines grėsmes, kurias patiriame valstybėje. Taip pat turime kalbėti ir apie biodegalų kainos dedamąją bendroje kuro kainoje. Atrodo, galbūt trumpoje perspektyvoje tai galėtų atpiginti kurą, bet ilgojoje perspektyvoje vėl būtume priklausomi nuo globalių kuro kainų.
Čia reikia pasverti, kokias šiandien galime padaryti lengvatas tam, kad ateityje būtume konkurencingesni. Tokių sprendimų negalime priimti taip greitai. Pavasarį tam tikri panašūs sprendimai buvo priimti, bet tuomet galvojome, kad tai yra laikina krizė, kuri ilgoje perspektyvoje pasikeis. Šiandien matome, kad situacija nesikeičia ir turime kalbėti apie ilgalaikę valstybės strategiją.
Kaip jūs siūlytumėte spręsti šią dyzelino kainos problemą?
M. Lingė: Pirmiausia turėtume apsibrėžti, kokią problemą norime išspręsti. Ar mes norime tiesiog atpiginti kuro kainą, ar norime turėti užtikrintas pajamas į biudžetą? Nuo to gali priklausyti atsakymai.
Dabartinė situacija rodo, kad akcizas yra surenkamas pagal planą. Didžiausia problema yra tai, kad padidinus tarifus 17 proc. sumažėjo tranzitu užsipilamo dyzelino, apskritai kuro, kiekiai. Tačiau dėl didesnių tarifų akcizo mokestis yra surenkamas.
Dabar, dėl kuro kainų krizės pasaulyje, matome situaciją, kuri tikrai kelia įtampų. Suprantame, kad tas neužtikrintumas egzistuoja įvairiausiose valstybėse, kurios taip pat turi tuos pačius iššūkius. Jeigu norime tapti konkurencingi su kaimynais, kad kuras būtų pigesnis, suprantame, kad turėtume didelius nuostolius biudžetui.
Tada turėtume kitą klausimą – kuo padengti tas biudžeto netektis, kokiomis pajamomis kompensuoti kitų viešųjų paslaugų užtikrinimą. Šitoje vietoje negalima kalbėti vien apie didesnį ar mažesnį akcizo tarifą, labai aiškiai neapsibrėžus, kokią problemą norime išspręsti.
Ponas Martinaitis mini ilgalaikius iššūkius. Aš su juo sutinku, bet norėčiau tą ilgalaikiškumą išplėsti į dar ilgesnę perspektyvą. Tokios krizės apskritai yra netgi galimybė greičiau paspartinti transformaciją. Mūsų Biudžeto ir finansų komitete taip pat turėjome rimtus svarstymus. Lietuvos bankas pateikė tokią perspektyvą, kad per 50 metų pasaulio ekonomikoje priklausomybė nuo naftos sumažėjo 60 proc. Ir tai yra mažėjantis rodiklis.
Jeigu tos dinamikos sieksime, naftos sektorius ir vėliau gali patirti įvairių krizių, kurių mes nekontroliuojame. Todėl mūsų pagrindinis ilgalaikis uždavinys – kuo labiau apsirūpinti alternatyvomis. Viena iš tokių alternatyvų, be abejo, yra elektra.
Čia galime spartinti dar labiau, negu buvome užsibrėžę, elektros gavybos klausimų sprendimą. Pavyzdžiui, galima kelti klausimą: koks likimas jūros parkų? Matėme tam tikrus stabdžius, matėme abejones dėl antrojo parko. Galima klausti, ar neturėtume sparčiau diskutuoti apie naujos kartos branduolinę energetiką.
Tai vėl yra apie ilgalaikius sprendimus, nes mes, nuo krizės prie krizės mažindami ar didindami akcizų tarifus, pačios problemos esmės neišspręsime. Galbūt paimituosime tam tikrą socialinę inžineriją, sukursime psichologinį efektą, kad valdžia kažką turi daryti, nes toks yra jos lūkestis. Tačiau realaus problemos išsprendimo nebus, nes sprendžiant vieną problemą galima susikurti kitą.
Yra apie ką pagalvoti kalbant apie akcizo tarifus tuo kampu, kad tarifas pasidarytų šiek tiek konkurencingesnis ir mažėtų paskatos degalus pilti kitose valstybėse, kad tranzitas per Lietuvą nebūtų toks skausmingas.
Jeigu peržiūrėjus akcizo tarifus būtų galima pasiekti efektą, kad Lietuvoje padaugėtų užsipylimų ir galiausiai turėtume teigiamą rezultatą, tada šis klausimas yra svarstytinas. Bet jeigu tiesiog konkuruosime su tokiomis ekonomikomis kaip Lenkijos, kur manevro laisvė tokiuose sprendimuose yra kur kas didesnė, galime ir nepasiekti tų tikslų.
Ekonomistas perspėja apie didesnę problemą
Jūsų vertinimu, ar tai būtų geri pasiūlymai?
A. Bartkus: Žiūrėkite, atskirkime du dalykus. Yra pagrindinė problema, su kuria susiduriame dabar, ir bendri strateginiai klausimai, susiję su dyzelinu ir apskritai energetika. Šiuo metu, sakyčiau, pagrindinė problema yra nebe kaina, o fizinis kiekio buvimas, nes turime milžinišką riziką, kad tiesiog liksime be degalų.
Pagrindinė Lietuvos naftos gaminių tiekėja yra Saudo Arabija. Lietuva per pirmus šešis šių metų mėnesius buvo importavusi 44 proc. naftos iš Saudo Arabijos, Lenkija – 46 proc. Visą šį tiekimą organizuoja ne „Orlen Lietuva“, o centralizuotai „Orlen“ visai savo grupei, kuri apima Čekiją, Baltijos valstybes ir Lenkiją. Tai yra labai didelis plotas, kurį aptarnauja viena Lenkijos valstybinė įmonė.
Saudo Arabija turi vieną didelę problemą. Per Hormuzo sąsiaurį neišveši, nes jis yra kontroliuojamas iraniečių. Pietinį išėjimą kontroliuoja hučiai. Per Suecą galima eksportuoti, bet nėra ko eksportuoti, nes Rytų–Vakarų naftotiekis yra susprogdintas, susprogdinta siurblinė.
Kiek laiko truks jos remontas, nežinia – galbūt keturias savaites, gal daugiausia aštuonias savaites. Tai mums yra labai ilgas laiko tarpas ir tai yra apytiksliai pusė naftos. Problema ta, kad Saudo Arabija yra ne tik pagrindinis Lenkijos partneris, bet ir labai didelis tiekėjas Japonijai, Pietų Korėjai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir dar visai eilei valstybių.
Tai reiškia, kad jeigu remontas užsitęs arba, atremontavus siurblinę, ji tą pačią dieną ar po kelių dienų bus dar kartą susprogdinta, o tai gali nutikti, nes praėjusią savaitę hučiai dar kartą ten buvo paleidę dronus ir toje vietoje vėl įvyko sprogimai, galime rizikuoti tuo, kad fiziškai naftos neturėsime.
Prancūzija jau šią savaitę išgyvena fizinį naftos gaminių stygių. Daugiau nei 10 proc. degalinių trūksta degalų. Čia ne tik dyzelino klausimas, čia ir benzino klausimas. Trūksta dyzelino, trūksta benzino. Pagrindinis klausimas yra ne tai, kiek tai kainuos, o kad degalų apskritai būtų. Vadinasi, reikia pripažinti, kad klaida buvo padaryta tada, kai pavasarį buvo panaudoti rezervai. Naftos rezervai yra skirti tam laikui, kai fiziškai neturite tiekimo.
Nes jeigu nebus dyzelino, nebus ir maisto. Pirma problema bus tai, kaip aprūpinti žmones maistu ir visu kitu. Tai yra strateginis išteklius. Čia ne šiaip sau žaliųjų puolimo objektas. Tai išteklius, prie kurio mes kol kas esame labai stipriai pririšti. Vadinasi, pirmas dalykas – taupymo mechanizmas.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
