Keliai iš miesto atvedę į kaimą — skirtingi. Vieniems miestas per brangus, kitiems — per triukšmingas, tretiems reikia nuosavos žemės pėdos. Ant žemės gyventi keliasi ir miesto nepamilę, ir skolų išvaryti žmonės.
Laisvė plačiai išskėstomis rankomis
Kristina ir Saulius Urbonai bei jųdviejų dukros Gilaičių kaime (Kužių seniūnija), nuosavame renovuotame name gyvena trečią žiemą. Pardavė savo trijų kambarių butą Šiauliuose ir nusipirko mūrinuką kaime. Už namą mokėjo brangiau, nei gavo už butą. Mokytojos ir policijos pareigūno šeimai teko skolintis iš banko.
Kai Saulius atsivežė parodyti dukrai Ievai, į kokį namą teks keltis gyventi, mergaitė apsuko ratą apie tėvo automobilį ir atsisėdusi užsidarė automobilio dureles.
Kai pirmąją žiemą Gilaičiuose tėvai išgirdo mažesniąją, Eglę, besisukančią ratu su vėju ir sniegu sau sakančią: „Kaip man čia gera!“, Saulius su Kristina pajuto absoliučią palaimą. Jau ir vaikams čia gerai.
„Butą prisimename kaip košmarą. Mes trečią žiemą per savaitę po kartą būtinai pakartojame, kaip gerai kaime išsimiegame“, — džiaugėsi Saulius.
„Mes norėjome būti savo gyvenimo, savo laimės, laisvės šeimininkais. O kokia laisvė, kai tu bute ant kažko gyveni ir ant tavęs kažkas gyvena?“ — klausia Kristina, atsakymą atradusi.
Kristina ir Saulius nuo vaikystės buvo gamtos vaikai, buvo senelių sodybos kaime, kolektyviniai sodai.
Abu sutarė, kad nori savo žemės, savo kiemo, savo sodo, nori vaikščioti basomis po savo žolę. Valgyti savo darže užaugintas daržoves.
„Aš tik kaime pajutau Kristijono Donelaičio “Metų“ prasmę. Suvokiau, kad žmogus gali gyventi ir dirbti gamtos ritmu. Kol šilta — natūraliai triūsi lauke, ateina tamsusis periodas, žinau, kad turėsiu laiko pamegzti“, — džiaugėsi Kristina.
Nepigiau
Saulius su Kristina skaičiuoja, kad gyvenimas kaime jiems neatsieina pigiau. Jie abu dirba Šiauliuose, dukros mokosi Šiauliuose. Į Šiaulius kiekvieną darbo dieną jie važiuoja dviem automobiliais. Tai ir kainuoja šeimai daugiausiai per mėnesį.
„Bet užtat Šiaulių jūra vos už trijų kilometrų, čia žvejoti nuvažiuoju pigiau, nei iš Šiaulių. Ir šašlykų išsikepti nebereikia niekur važiuoti, kepk nors kasdien savo kieme“, — juokėsi Saulius.
Šeima namą šildo ir dujomis, ir malkomis. Tai irgi kainuoja, bet jie prisišildo dvigubai didesnį plotą, nei turėjo Šiauliuose. Už šiltą vandenį nemoka, pasišildo patys elektra arba malkomis. Turi prisijungę ir centrinį vandentiekį, bet juo nesinaudoja. Už nuotėkas į gyvenvietės kanalizaciją per mėnesį sumoka 2,8 lito.
Atrado artumą su kaimynais
„Kaimynai čia puikūs. Buto kaimynus irgi pažinojome, bet kad gali būti tokie šilti santykiai su kaimynais kaime, neįsivaizdavome. Juk atėjome visai svetimi, o tapome savi. Atsirado natūralus ryšys su šalia gyvenančiais žmonėmis“, — antrino vienas kitam Kristina su Sauliumi.
Jie jau pirmais metais per pirmąjį bendruomenės susitikimą buvo visų pasveikinti, kad atvyko gyventi būtent į Gilaičius. Tada buvo pasveikintos penkios iš miesto į kaimą atsikėlusios šeimos.
Saulius visada dalyvauja kaimo talkose, šeima eina į bendruomenės šventes. Didžiausios ir gausiausios būna rudeninės vakaronės. Po pavasarinių bendrų parko tvarkymų visi vaišinasi didžiuliame puode ant laužo išvirtu plovu.
Garbingiausiose Urbonų namų vietose išdėliotos bendruomenės dovanos jų šeimai, nuotraukos.
Skolos nubloškė į seną dvarą
Kol „nusikasi“ iki Dalios ir Vytauto buto kelių šimtų metų senumo Gilvyčių dvare (Bubių seniūnija) tenka lanku apsukti visą kaimą. Vėjo perpučiamas medinis pastatas juodas nuo senumo, suklypusiu stogu, atsilupusiomis lentomis.
Butą ilgame koridoriuje išduoda naujai įstatytos durys su blizgančia rankena. Tik tiek blizgesio iš buvusių šiauliečių gyvenimo.
Dalia — kilusi iš Gilvyčių. Penkiolika metų gyveno Šiauliuose, vieno kambario bendrabučio tipo kambaryje. Jame užaugo visi keturi vaikai.
Šiemet ketvirtąją žiemą šeima žiemoja sename dvare viename iš šešių butų. Kodėl paliko Šiaulius?
„Skolos bankui. Ėmėme paskolą, norėjome nusipirkti geresnį butą pardavę savo bendrabutį. Bet nepasisekė. Vos besukrapštėme 4 tūkstančius litų nusipirkti butui sename dvare“, — ilgai rinko žodžius Dalia.
Iš pradžių ji su šeima iš Šiaulių prisiglaudė pas Gilvyčiuose gyvenančią Dalios seserį. Vėliau nusipirko dviejų kambarių butą dvare. Virtuvė tuo pačiu yra ir priebutis.
Miestas nebeįkandamas
„Jeigu turėtum žmogus pinigų, gal ir galėtum gyventi mieste. Bet be pinigų ten nėra kas veikti. Kaime reikia mažiau pinigų, bet čia darbų nerasi. Gyvename iš pašalpų — išlaidos čia nedidelės, bet ir pajamų nėra. Susimokam už elektrą apie 50 litų per mėnesį, dar kainuoja šiukšlių išvežimas“, — pasakojo Dalia.
Kainuoja malkos. Darže užsiaugina daržovių, augintų gyvulių, jeigu turėtų tvartą ir ganyklą.
Keturiasdešimtmetė moteris sako galvojanti tik apie vaikų ateitį.
Vyriausiajai Dalios ir Vytauto dukrai — 21— eri, gyvena atskirai nuo tėvų. Mažiausieji 7 ir 13 metų vaikai gyvena drauge su tėvais dvare. Dar vienas sūnus gyvena Šiauliuose pas Dalios seserį. Gabus jaunuolis siekia mokslų.
Kol turėjo už ką pirkti kuro ir nebuvo sugedęs automobilis, Vytautas kas rytą vieną iš sūnų vežiodavo į Bazilionų pagrindinę mokyklą. Vaikui sekėsi sportas, o ši mokykla garsėja sportiškumu.
„Seno automobilio nėra už ką taisyti, o ir kuro nebūtų už ką pirkti. Todėl dabar sūnus mokosi Gilvyčių pagrindinėje mokykloje“, — pasakojo Dalia.
Viso pokalbio metu Dalia vis kartojo: gerai, kaip yra. Tik paklausta, apie ką svajoja, moters veidas iš karto nušvito: „Apie nuosavą sodybą. Tikrai ne apie miestą“.
Žmonių ir gyvūnų namai
Kužių miestelio pakraštyje vos įsukus į erdvų kiemą, pasigirsta triukšmingas gagenimas. Keturios žąsys pro neaukštą tvorelę siekia žnybti. Kai Jonukas su Albinuku, nešini batono riekėmis artėja prie žąsų, šios dar garsiau ima gagenti. Kaklus jau tiesia ne žnybti, o pačiupti snapais batono iš savo mažųjų šeimininkų rankų.
Vaikų globėja, vadinama mama, Laima Milašienė lenkia pirštus skaičiuodama namų gyvūnus: keturios žąsys, dvidešimt vištų, dvi vilkšunių veislės kalės su 14 šuniukų, trys nykštukiniai šunys, trys šinšilos, katinas, šeškas, dar ančių ir triušių.
„Mieste gyvendama aš turėjau tik vieną vilkšunį ir tą patį nunuodijo. Mieste turėjau tvartą, todėl auginau galvijų, avių, bet tai ne tas, kas kaime, nei savo pievos, nei savo laukų“, — pasakojo Laima.
„Norime gyventi tik kaime, nes mieste tiek gyvūnų negalėtume laikyti, o jeigu mama dar poni arkliuką nupirks, tai kur mieste jis gyventų? O jeigu užsinorim į miestą, kiekvieną dieną mama gali nuvežti“, — rimtai porina devynmečiai Jonas su Albinu.
Miestiečių laimė
Laima ir jos vyras gimė, augo ir gyveno mieste. Šiauliuose iki dviejų metų globos namuose augo ir Jonas su Albinu. Jie broliais tapo tik Laimos ir jos vyro šeimoje.
„Negaliu įsivaizduoti didesnės laisvės, juk gyvenome kaip kišenėje — pustrečio kambariuko bute. Jeigu kas už dyką duotų butą mieste ir sakytų — kelkis atgal, nė už ką. Aš čia ponia, kur pasidėjau, ten radau“, — juokiasi Laima.
Ji lenkia pirštus, skaičiuodama miesto minusus: oro tarša, mokesčiai smaugia, vaikams jokios laisvės. Mieste mokesčių už butą aštuonbutyje kas mėnesį dar prieš trejus metus sumokėdavo maždaug po du šimtus. Dabar, skaičiavo, mokėtų dar daugiau.
„O čia susimoku už elektrą. Per mėnesį sunaudojame po 500 kilovatų, juk namas didžiulis, daug žmonių, penki televizoriai, kiti buities prietaisai, masažinė vonia, du šaldytuvai, garažas ir tvartas“, — skaičiavo Laima.
Ir žmonių daug gyvena name: „Apačioje pensionatas: gyvena mano ir vyro mamos, mano brolis. O viršuje — jaunimas: mes su vyru ir abu vaikai“.
Dar Laima priimtų globoti vienišų senukų į savo „pensioną“, sutiktų juos prižiūrėti.
Net darželis Kužiuose vaikams kainavo dvigubai pigiau, nei Šiauliuose: ne 140, o tik 70 litų.
Jonas užgroja ką tik padovanotais elektriniai vargonėliais. „Bute užgrotum, tuoj atlėktų kaimynai, ko čia triukšmaujame — kada norime grojame, kada norime, miegame ir niekas nei mums trukdo, nei mes kam trukdome“, — džiaugėsi prieš trejus metus prasidėjusiu nauju gyvenimu Laima.
Rita ŽADEIKYTĖ
