Kas dešimtas Lietuvos kaimo gyventojas uždarbiauja svetur. Tai oficialiai. O neoficialiai? Manoma, kad šie skaičiai yra kelis kartus didesni. Nes tie, kurie paliko gimtinę ir nebesirengia į ją grįžti, savo išvykimo deklaruoti nemato nei prasmės, nei reikalo. Ar kam nors skauda, kad lietuviai dėl duonos kąsnio pulkais palieka gimtinę?
Važiuojant per Suvalkijos kaimus šį pavasarį kažko labai trūko. Žydi sodai, balose sukurkia varlės. Žaidžia kiemuose vaikai, seneliai aplink tūpčioja. Vaikų tėvai verčia velėną. Po ja kiša bulvę ir viltį, kad bus derliaus. Bet tokių suvalkų tuoj liks vienas kitas. Iškeliauja žmonės, nes uždarbio pakanka tik mokesčiams ir duonai.
Užpoliarėje doroja žuvį
26-erių Aurelijų Šakių sav. Kataučiznos kaime sutikome jau sėdintį ant lagaminų. Prieš kelias dienas jis sulaukė telefoninio skambučio iš vieno Norvegijos miestelio prie Barenco jūros. Žuvininkystės sezonas vėl prasideda ir reikia nedelsiant grįžti į darbą. Aurelijus su drauge gimtinėje praleido du mėnesius. Po šaltos žiemos svetimame krašte pavasaris gimtinėje jam neatrodė smarkiai vėluojantis ar šaltas.
“Nesinori važiuoti, bet reikia, ką čia veiksi, darbų nėra", - neišsisukinėja Aurelijus. Lietuvoje jam gražiau ir maloniau, žolė žalesnė, bet vien grožiu sotus nebūsi. Vyrukas į Norvegijos šiaurę važinėja jau ketveri metai. Ir kasmet, kai žuvies perdirbimo fabrikėlyje pasibaigia sezoniniai darbai, kai darbininkai gauna atostogų, grįždamas į gimtinę Aurelijus tikisi pamatyti pagerėjimo ženklų, kurie leistų pradėti puoselėti viltį, kad išvažiuoti į svetimą šalį nebereikės, kad galės pradėti statytis namą, kurio pradžiai pinigų jau susitaupė sunkiai dirbdamas. “Kuo toliau, tuo tų ženklų mažiau", - liūdnai sako Aurelijus.
Jis jau pradeda įprasti prie jam svetimo krašto. “Galbūt toje pusės Kudirkos Naumiesčio dydžio žvejų gyvenvietėje ir neliksiu, bet kur nors kitur gal ir pradėsiu galvoti apie nuolatinį gyvenimą", - svarsto vyras. Gyvendamas ir sunkiai dirbdamas svetimoje šalyje, kurios kalbą tik dabar pradeda perprasti, jis sakosi pajutęs skirtumą, ką reiškia gyventi neskaičiuojant centų. Jis netgi atsideda pinigų.
“Na, panašiai tiek, kiek gal koks Seimo narys sau gali leisti atsidėti. Pragyvenimui Norvegijoje išeina beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Maistą galima pirkti labai brangų, bet yra ir pigesnio nei Lietuvoje, benzino kainos taip pat nelabai skiriasi, butai neabejotinai geresni. Už paslaugas medikams, netgi stomatologo, nė karto pats nemokėjau, net nežinau, kiek jos kainuoja. Sumoka darbdavys. Jeigu tenka dirbti viršvalandžius, sumoka. Iš esmės nedaug ką ten ir matome. Darbas, namai, internetas. Laisvalaikiu lankome baseiną, sudarytos sąlygos lankyti norvegų kalbos kursus. Pusę jų kainos padengia darbdavys", - vardija Aurelijus. Kudirkos Naumiesčio profesinio rengimo centre Aurelijus įsigijo staliaus specialybę. Bet darbo Aurelijui beveik nepavykdavo rasti, o jeigu ir pavykdavo, uždirbis buvo labai menkas. Sulaukęs, kol į Būblelių kaimą kartu su savo drauge lietuve atvažiuos dabartinis jo bosas, pasiprašė priimamas bet kokiam darbui. “Pusė Būblelių kaimo jau dirba pas jį. Aš ir pats sulaukiu prašymų padėti įsidarbinti, bet visų nesutalpinsi, ne pirštinė", - sako Aurelijus.
Badas veja į užjūrius
Buvęs Aurelijaus mokytojas profesinėje mokykloje Edvardas Belevičius apie Aurelijų kalba kaip apie vieną gabiausių ir darbščiausių mokinių. “Gaila, kad tokie žmonės Lietuvoje nereikalingi", - sako jis. Anot E.Belevičiaus, Kudirkos Naumiestis, kurio gyventojų bendruomenei jis vadovauja, labai tuštėja ir sensta. Įsidarbinti čia beveik nėra kur. Greičiau išvardyti tas įstaigas, kurioms dar reikia darbininkų, o ne tas, kurios sužlugo. Vieną kitą žmogų darbininką įdarbina bulves auginanti bendrovė, keletą - ūkininkai. Jaunimo miestelyje beveik nebelikę.
Kudirkos Naumiestyje oficialiai išvykimą į užsienį deklaravę tik 7 žmonės, kiek dar nedeklaravusių, kiek jų važinėja trumpalaikių darbų. “Išvažiavimas dirbti svetur tapo kasdienybe. Jau nieko tuo nebenustebinsi, darbininkų Lietuvoje nereikia. Net ir gaudamas minimumą svetur gauni daugiau nei pas mus dirbdamas mokytoju, mediku. O pragyvenimas panašus, čia net blogesnis. Maisto kainos pas mus aiškiai per didelės, degalai per brangūs", - svarstė E.Belevičius.
E.Belevičiaus brolis Julius su žmona, šešiolikos ir devynerių sūnumis taip pat išvažiavęs. Bet ne į Norvegiją, kaip dauguma nuo Kudirkos Naumiesčio, o į Airiją. Anksčiau dirbęs Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vyras triūsia atliekų tvarkymo įmonėje, žmona atidarė kirpyklėlę, vaikai lanko mokyklas. Edvardo manymu, brolio šeima turbūt nebegrįš į Lietuvą. Bent jau kol kas nesvarsto, kol vaikai mokosi. “Ką čia veikti? Net ir Airijoje požiūris į darbininką kitoks negu pas mus. Krizė ir pas juos atėjo, bet, kitaip negu pas mus, ten žmones ne atleisdavo, o priimdavo naujų. Galbūt kai kurie nebeteko viršvalandžių, bet iš darbo nė vienas nebuvo išvytas", - piktinosi Kudirkos Naumiesčio bendruomenės pirmininkas.
“Liūdna, - sako ir niekada optimizmo nestokojęs Kudirkos Naumiesčio seniūnas Juozas Puida, ką tik į Ameriką dirbti ir gyventi išleidžiantis jauniausiąją dukterį. - Nė blogiausiame sapne nesapnavau, kad man taip nutiks. Negalvojau, kad Lietuva kada nors išmokslins savo vaikus ir atiduos juos pasauliui". Bet ką jaunimui čia daryti, jeigu yra pasmerkti skurdui už atlyginimo minimumą arba nedarbui. Pasak seniūno, gerą išsilavinimą ir gerą darbą sostinėje turėjusi duktė nebemato ateities Tėvynėje. Iš keturių Puidų vaikų Lietuvoje liko tik viena duktė.
Europos pinigai - pravalgymui
Pasak Šakių savivaldybės Sintautų bendruomenės vadovo Romualdo Daniliausko, iš maždaug 500 bendruomenės gyventojų užsienyje uždarbiauja 20 žmonių. Bet išvažiuojančiųjų tik daugės.
“Jei nenori skurdui pasmerkti savo vaikų, turi rinktis", - įsitikinęs R.Daniliauskas. Jis ir pats neslepia, jeigu būtų jaunesnis, mokytųsi anglų kalbos ir bandytų kurtis su šeima užsienyje.
Sintautiškių keliai daugiausia veda į Angliją ir Daniją. Reikia tik įsikurti vienam veiklesniam žmogui, ir paskui jį pajuda ne tik giminė, bet ir kaimynai. Daugiausia jie įsidarbina pas ūkininkus. Dirba daug ir sunkiai, bet uždirba. “Lietuviai Danijoje turi gerą vardą, jais ūkininkai pasitiki, todėl susirasti darbo nėra sudėtinga", - iš ten dirbančių sintautiškių yra girdėjęs bendruomenės vadovas.
R.Daniliauskas įsitikinęs, kad jų kaimas yra dar gana geroje situacijoje. Arti yra Šakiai, kur susirasti darbo yra dar šiokios tokios vilties. Vasarą reikia darbininkų ir ūkininkams. Ne jokia paslaptis, kad nemažai pasienio su Kaliningrado sritimi gyventojų pragyvena iš rusiško benzino ir cigarečių. “Nežinau, kas būtų, jeigu jie neišvažiuotų, gal prasigertų. Kas žmonėms lieka? O kiek turėtume bedarbių?" - klausė bendruomenės vadovas.
Dirbtinė statistika?
Šakių r. savivaldybės vadovai neabejoja, kad situacija savivaldybėje yra labai sudėtinga. Kaimai sensta, jaunimas išvažinėja svetur. “Koks čia gali būti optimizmas, kai specialistai reziumuoja: gimė 10 vaikų, o mirė 20 senolių", - netrykšta viltimi Šakių savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Elvydas Pauliukėnas. Tačiau kai kurių savivaldybių darbuotojai sako, kad kai kuriuose kaimuose situacija gerėja, kuriasi jaunų žmonių. Vienu iš tokių kaimų minimas Degutinės kaimas. Ar tik į šią “jaunėjančio" kaimo statistiką bus papuolusi ir Vilijos Budrevičienės šeima?
Vilija ir Valdas Budrevičiai prieš trejus metus į Degutinę atvažiavo su trimis vaikais. Bet iš jų du sūnūs uždarbiauja užsienyje. Su pertraukomis uždarbiauja, užsidirba - grįžta, išleidžia pinigus - vėl važiuoja. Aišku, registruoti pas tėvus. Šeima anksčiau gyveno Marijampolėje. Bet neišgyveno, todėl tuštėjančioje savo tėviškėje iš senuko už kelis tūkstančius litų nusipirko apgriuvusią sodybėlę. Budrevičiai - žmonės tvarkingi, bet namo remontui pinigų negali susitaupyti. Nors ir kaip stengiasi, patys daržoves, paršelį užsiaugina. Valdas pluša pas ūkininkus, o Vilija kas trečia diena važinėja į Kauną, į vieną buitinius plastiko reikmenis štampuojančią įmonę. “Važinėjame trise, kad pigiau būtų, bet ir tai kelionei per mėnesį išleidžiu 200 litų. Jeigu dar mažins atlyginimą, dirbti nebeapsimokės. Tada ir aš važiuosiu uždarbiauti į užsienį", - atsiduso Vilija. Ji jau žino, kur uždarbiaus Vokietijoje, karšins senukus, kaip daugelis pažįstamų. Per du mėnesius užsidirbs tiek, kiek čia užsidirba per pusmetį.
