Interviu su T. V. Raskevičiumi.
Kodėl kampanijai „Aš nesu Sacharovas, bet...“ pasirinkote būtent tokią frazę „Tęsiu kovą už žmogaus teises“?
Man buvo labai svarbu pasakyti, kad buvo daug žmonių, politinių figūrų, istorinių asmenybių, kurios pradėjo kovą už žmogaus teises. Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas buvo vienas iš jų, jis atliko labai svarbų vaidmenį žmonijos kovoje už žmogaus teises. Man svarbu priminti, kad kiekvienas iš mūsų turi imtis veiklų asmeniškai ir skleisti pokytį tose srityse, kur mato poreikį. Tą frazę pasirinkau, nes norėjau akcentuoti veiklos tęstinumą ir parodyti, kad ši kova vyksta kiekvieną dieną.
Ta frazė gana abstrakti, ne konkretus vienos srities įvardinimas. Kas Jums asmeniškai slepiasi po žodžiais „žmogaus teisės“?
Tai labai plati filosofinė diskusija ir apskritai šiuo pandeminiu laikotarpiu žmogaus teisės patyrė net savotišką devalvaciją. Tarkim, kai vienų žmonių egoistiški pasirinkimai statant į pavojų ne tik save, bet ir kitus, nesisaugojimas buvo pozicionuojami kaip tariamos žmogaus teisės. Bet man žmogaus teisės yra galimybė gyventi oriai, siekti asmeninės laimės, nekliudant kitiems.
Gal ne visi žino Andrejaus Sacharovo asmenybę, bet tikiu, kad Jūs, Tomai, tikrai žinote nemažai faktų apie jį.
Tikrai žinau. Esu baigęs politologijos mokslus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politologijos institute. Tai vos tik įstojęs dalyvavau būsimų politologų vasaros stovykloje. Ir joje buvo klausimas kaip vadinasi Europos Parlamente įsteigta premija už minties laisvę, kokio žymaus rusų disidento vardu ji pavadinta. Aš iškart pakėliau ranką, sakau: Sacharovas. Į mane visi sužiuro, nelabai kas jį buvo girdėjęs. O mano atsakymas buvo teisingas. Jau vidurinės mokyklos laikais žinojau šį žmogaus teisių aktyvistą, man buvo labai įdomu. Tą pavardę išmokau per istorijos pamokas, nes labai domėjausi istorija.
Kokie dalykai Jums pirmiausiai ateina į galvą, paminėjus Andrejaus Sacharovo pavardę?
Man įdomiausias pats jo veiklos principas. Kad gyvenant net totalitarinėje asmens individualumą ir žmogaus teises neigiančioje sistemoje (buvusioje Sovietų Sąjungoje), įmanoma surasti savyje jėgų tokiomis inteligentiškomis, subtiliomis priemonėmis tą sistemą bandyti pakeisti. Man Sacharovas yra kovos prieš totalitarinę sistemą simbolis. Bet kovos ne su ginklais, granatomis, o su intelektu, apsiskaitymu, humanizmu.
Tokia kova, pasipriešinimas valdžios struktūroms dabar itin aktualu. Lietuvoje buvo nemažai diskusijų apie tai, ar Rusijos gyventojai taip pat išdrįstų pasisakyti prieš karą Ukrainoje.
Labai sudėtingas klausimas apie tą visos tautos atsakomybę už tai, kas vyksta. Ar kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo valdžios sprendimus? Viena vertus, taip, nes juk jei matai, kad vyksta kažkas tragiško ir labai negero, turi moralinę žmogaus priedermę priešintis. Kita vertus, ar kiekvienas žmogus yra aktyvistas ir ar privalo toks būti? Tikriausiai ne. Tad svarstant, ar rusai sukils ir pasipriešins, atsakymas yra per vidurį.
Bet noriu pasakyti, kad kalbant ne tik apie Sacharovą, bet ir kitas istorines asmenybes – Martiną Liuterį Kingą, Nelsoną Mandelą ar kitus – esmė yra ne patys konkretūs žmonės. Šios simbolinės asmenybės yra visuomenėje vykusių lūžių, pokyčių „produktai“, padariniai. Tai, ką tas žmogus įkūnija, yra ne tik jo vieno nuopelnas, bet jis reprezentuoja tam tikras nuotaikas visuomenėje ir jei visuomenėje nebūtų poreikio tokioms idėjoms, tos istorinės asmenybės ir neatsirastų.
Tai tikriausiai galioja ir apie Jūsų asmenybę?
Visiškai. Mano vietoje galėtų būti visiškai bet kas kitas.
Papasakokite daugiau apie idėjas, už kurias pats daugiausiai kovojate savo veikloje.
Juokavom su kolega Seime, kad visi klausimai, kurių imuosi, yra rezonuojantys. Partnerystės įstatymas yra vienas dalykas. Smurtas prieš moteris, smurtas lyties pagrindu yra kitas. Man visi šie klausimai svarbūs. Kalbėjimas apie žmogaus teises pats savaime turi būti nepatogus, nes jis kviečia permąstyti tam tikras taisykles, pagal kurias gyvename. Paklausti savęs, ar tikrai tos taisyklės atliepia visų žmonių poreikius. Kažkada manęs viename interviu klausė, ar įsivaizduoju, kada ateis toks laikas, kai nereiks Žmogaus teisių komiteto Seime, žmogaus teisių aktyvistų Lietuvoje. Sakiau: „Dieve, kad tik niekada neateitų toks laikas“. Nes žmogaus teisės nėra kažkoks baigtinis pokalbis. Tai lyg lipimas į kalną, kai kopiant aukščiau veriasi vis nauji horizontai. Tai turi būti nuolatinis kalbėjimas visuomenėje. Permąstymas tam tikrų dalykų.
Tai žmogaus teisės keičiasi kartu su visuomene?
Absoliučiai. Juk moterys prieš šimtą metų ne tik dalyvauti politiniame gyvenime negalėjo, joms net nebuvo leidžiama balsuoti. Arba mirties bausmė. Lietuvoje dar tik trisdešimt metų ji yra panaikinta. Tačiau tai man atrodo revoliucingas pokytis, kad valstybė nebegali panaudoti savo galios aparato atimdama žmogaus gyvybę. Individas tampa visų socialinių procesų alfa ir omega. Labai norėčiau, kad mūsų visuomenėje būtų kalbama apie tuos dalykus, kurie jungia žmones, o ne tuos, kurie skiria.
Na kaip tik atrodo, kad karas Ukrainoje sujungė žmones. Pamatėme daug empatijos, atjautos, vieningo nepritarimo karui. Žmogaus teisės karo kontekste, kiek svarbu apie tai kalbėti?
Jos fantastiškai svarbios, nes pagarba žmogaus teisėm, pagarba individui, individo pirmumas prieš valstybę yra esminiai dalykai. Būtent tai skiria liberalią demokratiją, Vakarų pasaulį nuo Rytų pasaulio, kur to nėra. Dabar visi socialinėse medijose dalinasi įvairiais žemėlapiais. Tarkim, ir įteisintos partnerystės. Partnerystė tik simbolis, bet žemėlapyje, žyminčiame šalis, kur ji įteisinta ir kur ne, matome akivaizdų skirtumą tarp Vakarų ir Rytų. Esmė paprasta – ar visuomenė priima žmogaus skirtingumą ir padaro taip, jis galėtų oriai gyventi, ar tiesiog ištrina tuos žmones iš viešosios erdvės ir apsimeta, kad jų nėra? Tai ypač aktualūs klausimai. Kai kas sako, kad dabar ne laikas spręsti tokius klausimus. Tai dabar kaip tik yra laikas! Man rodos, kad šiuo metu krenta kaukės, vyksta savotiškas civilizacijų karas ir žmogaus teisės yra vienas iš dalykų, dėl kurio yra kaunamasi.
