Lietuvos Apeliacinis teismas, tikriausiai spaudžiamas konservatorių, skyrė visai nelogišką bausmę už ginklų prekybą kaltintam Algirdui Petrusevičiui.
Sukaupė ginklų arsenalą
Baudžiamasis kodeksas numato, kad „tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 4 iki 8 metų“.
Kaip tik tai ir darė buvęs Seimo narys, Tėvynės sąjungos veikėjas Algirdas Petrusevičius. Jam talkino ir kariuomenės ginklininkas Vigirdas Dudutis. Tai buvo įrodyta ne viename teisme. Abu turėjo sukaupę didelį ginklų arsenalą. Ginklus, šovinius sprogmenis jie pirko iš taip ir nenustatytų asmenų, ėmė iš Kauno valstybinės eksperimentinės gamyklos „Vytis“, gamino patys.
A. Petrusevičius dalį ginklų bandė ir parduoti. Buvęs jo bendražygis kretingiškis Albertas Miceika talkino Valstybės saugumo departamentui ir specialios operacijos metu derėjosi dėl ginklų pirkimo iš buvusio Seimo nario.
Taigi 2006-ųjų lapkričio mėnesį Kauno apygardos teismas A. Petrusevičiui skyrė 4 metus nelaisvės.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, ginklų prekeivis buvo įkalintas Vilniaus 1-uosiuose pataisos namuose, kur kali buvę pareigūnai.
Tačiau jau 2007-ųjų rugsėjį pataisos namų durys buvusiam parlamentarui atsivėrė – Aukščiausiasis Teismas panaikino žemesnės instancijos teismų nuosprendžius. Teisėjų kolegija A. Petrusevičiaus neišteisino, tik išsiaiškino, kad jo bylą Kauno apygardos teisme išnagrinėjo kolegija, kurioje vieno teisėjo – Jono Gaidukevičiaus – įgaliojimai jau buvo pasibaigę. Nurodyta nuteistuosius A. Petrusevičių ir V. Dudutį išleisti į laisvę, o bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teisme.
Abejotini teisėjų argumentai
Ir antrą kartą teismas – jau 2008-ųjų balandį – A. Petrusevičiui skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Tiek pat gavo ir V. Dudutis. Vyrai nuosprendį apskundė.
Šį kartą Apeliacinis teismas, pripažinęs, kad Kauno apygardos teismas viską padarė kaip priklauso pagal įstatymus, A. Petrusevičiui bausmę sušvelnino iki 5 mėnesių laisvės atėmimo. Tiek, kiek jis jau buvo išbuvęs nelaisvėje. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus ir teisėjų Valdimaro Bavėjano bei Lino Šiukštos argumentas daugiau negu abejotinas – esą 4 metų laisvės atėmimo bausmė prieštarautų teisingumo principui. O štai V. Dudučiui, kuris buvo tik A. Petrusevičiaus talkininkas, bausmės teismas nesumažino – jam buvo skirti 4 metai laisvės atėmimo. Tik bausmę reikės atlikti ne pataisos namuose, kaip skyrė Kauno apygardos teismas, o atvirojoje kolonijoje. Jo atveju bausmė kažkodėl neprieštarauja teisingumo principui.
Kad tai beprecedentinis atvejis, sutinka beveik visi, išskyrus A. Petrusevičiaus gerbėjus ir užtarėjus. O tie užtarėjai gan solidūs. Įvairiu laiku A. Petrusevičiaus byla yra domėjęsi europarlamentaras Vytautas Landsbergis, buvęs Krašto apsaugos viceministras Edmundas Simanaitis, dabartinė ministrė Rasa Juknevičienė ir visas pulkas konservatorių. Neišskiriant ir dabartinio premjero Andriaus Kubiliaus. Kaip tik jis, išėjus iš kolonijos A. Petrusevičiui, apgailestavo, kad „daug kentėjusį politinį kalinį Lietuvos teisėsauga verčia vėl kentėti“.
Nusipelnęs, tai gali daryti ką nori?
Iš tikro – A. Petrusevičius daug nusipelnęs Lietuvai. Jis buvo vienas kariuomenės kūrėjų savanorių, pokario Lietuvos laisvės kovų dalyvis, Vyčio kryžiaus kavalierius. Prieš tapdamas 1996 metais parlamentaru, A. Petrusevičius buvo dirbęs Krašto apsaugos departamento „Vyčio“ ginklų baro viršininku. Jis daug prisidėjo konstruojant ir gaminant pistoletus-kulkosvaidžius „Vytis-1“, „Vytis-2“ ir „Vytis-3“, įvairių modifikacijų granatas.
Tačiau ar tai motyvai, kad galima teisti ne pagal įstatymus? Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. Petrusevičius puikiai suprato savo veiksmų pavojingumą ir baudžiamumą. Net ir Apeliacinio teismo teisėjai konstatavo, kad ginklus A. Petrusevičius bandė parduoti vadovaudamasis ne kokiais patriotiniais, o grynai savanaudiškais tikslais.
Byloje taip pat nebuvo jokių įrodymų, kad teisiamasis būtų nuoširdžiai gailėjęsis arba padėjęs išaiškinti nusikaltime dalyvavusius asmenis. Žodžiu, jokių įstatyme numatytų motyvų, kad sumažintų A. Petrusevičiaus bausmę, lyg ir nėra, tačiau bausmė paskirta tokia, kad buvusiam ginklų kūrėjui netektų grįžti už grotų. Teisėjai bando apeliuoti į A. Petrusevičiaus sunkią sveikatos būklę, bet patys pripažįsta, kad atleisti nuo bausmės dėl ligos nėra pagrindo.
Po šio nuosprendžio paskelbimo Lietuvos teisėsaugos profesinės sąjungos išplatino rezoliuciją, kurioje išreiškiamas susirūpinimas dėl kišimosi į teisėsaugos įstaigų veiklą. A. Petrusevičiaus byloje tai aiškiai matosi.
Kad nuteistasis – nusipelnęs Lietuvai žmogus, niekas nesiginčija. Tačiau prieš įstatymą visi lygūs. Su nusipelniusiuoju buvo galima atsiskaityti ir nepažeidžiant įstatymų: niekas nebūtų prieštaravęs, jei jis būtų parašęs malonės prašymą ir nuo bausmės būtų buvęs atleistas prezidento. O dabar pamatėme tai, apie ką visur tik ir kalbama – konservatoriai, kaip jie patys sako, nukirsdino „teisėsaugos hidrai“ galvą ir dabar patys vykdo teisingumą.
Žilvinas VIZGIRDA
