Patys anglai vertina imigrantų darbštumą ir patikimumą. Tai puikiai iliustruoja prieš keletą savaičių per britų televizijos kanalą „Channel 4“ parodyta laida „Grand Designs“ apie lietuvius statybininkus, kurie išgelbėjo sudėtingą projektą. Lietuvius gyrė ir laidos kūrėjai, ir namo šeimininkas.
Kitas anglų žiniasklaidos akiratyje atsidūręs pozityvus atvejis – lietuvaitė dizainerė, dėl savo išradimo patekusi į įtakingiausių londoniečių tūkstantuką. Ir dar – lietuvis berniukas, kurio intelekto koeficientas aukštesnis už Einšteino.
Tačiau tokių atvejų, kai apie imigrantus iš Lietuvos kalbama teigiamai, labai mažai. Negi rodysi ar girsi daugiausia vištų per pamainą sugavusį jaunuolį iš Kelmės ar geriausią šiukšlių rūšiuotoją, atvykusį iš Priekulės.
Tie darbai save aukštesniąja laikančios visuomenės yra nepastebimi ir todėl turi būti atliekami „nepastebimų“ žmonių. Į svečią šalį geresnio gyvenimo ieškoti atvykę žmonės tą nepastebimųjų vaidmenį nesunkiai priimdavo, nes daugeliui geriau būti nepastebimiems, negu kad į juos būtų badoma pirštais.
Prieš keletą dienų autobuse gerklinga (neįmanoma negirdėti) jauna mergina rėkavo į telefoną, pasakodama kažkam apie interviu dėl darbo, kuriame dalyvavo. „Mūsų susirinko per keturiasdešimt. Dauguma angliškai vos graibėsi, nors darbo aprašyme nurodyta, jog svarbiausia – bendravimas su klientais. Ir tarp jų aš vienintelė british.“
Pamaniau – tokiu pakylėtu balsu, kad girdi visas autobusas, ji kalba iš džiaugsmo, jog gavo darbą, bet vėliau paaiškėjo tikroji priežastis – ji pasiguodė šiandien išgėrusi tik du stiklus vyno ir siūlė kažkam susitikti ir dar „pasėdėti“.
Tikiuosi, po „pasėdėjimo“ ji nepavėlavo į darbą, tačiau po šio netyčia nugirsto pokalbio beveik suprantu, kodėl darbdaviams mielesni tegul angliškai nelabai sakinį surezgantys, tačiau į darbą, tikėtina, laiku ateinantys „nepastebimieji“.
Kita vertus, ar iš tikrųjų imigrantai yra tokie naudingi šaliai, kaip atrodo patiems imigrantams ir kai kurioms iš pigios darbo jėgos besipelnančioms verslo grupėms?
Imigraciją teisinant paprastai skaičiuojama ekonominė nauda – pigi darbo jėga padeda sukurti pigesnį, t. y. rinkoje konkurencingą, produktą. Antra, pirkdami maistą ir kitus pragyvenimui būtinus reikmenis, imigrantai grąžina savo uždirbtus pinigus į cirkuliaciją ir taip skatina ekonomikos augimą.
Kad būdami pigia darbo jėga imigrantai prisideda prie ekonomikos gerėjimo, turbūt tiesa. Tačiau savo uždirbtus pinigus, bent jau lietuviai, labiau linkę Lietuvai atiduoti – ne tik siųsdami savo artimiesiems ar įsigydami Lietuvoje butus; net maistą jie perka lietuviškose parduotuvėse ir taip skatina ne Anglijos, o Lietuvos maisto pramonę.
Tai, kad anglai nemėgsta imigrantų, nenuostabu. O mes, prieš penketą ar dešimt metų čia atvykę? Ar mes mėgstam imigrantus iš naujųjų Europos Sąjungos šalių – rumunus bei bulgarus? Labai mėgstam? Nelabai? Visiškai nemėgstam? O savo tautiečius, šiuo metu atvykstančius į Angliją?
Zita Čepaitė
