Mielosios, praėjusią savaitę kartu su visa Lietuva solidariai susirgau gripu, kuris komplikavosi visiškai netikėtu man pačiai būdu.
Viskas prasidėjo klasikine forma: aukšta temperatūra, trys dienos lovoje, prakaitavimas, silpnumas, žodžiu, ūmi ligos eiga, nesukėlusi niekam didesnių problemų.
Problemos prasidėjo tada, kai mano akys prašviesėjo, bet kojos dar neklausė – jutausi per silpna eiti į lauką, bet per stipri gulinėti lovoje.
Kadangi neturėjau jokios naujos knygos, o ir kompiuteris, kaip tyčia, sugedo, aš įsijungiau televizorių... Ir nejučia įsitraukiau į melodramų pasaulį: pradėjau nuo vokiškos meilės romanų kolekcijos ir baigiau rusiškais naujausiais serialais apie meilę.
Pirmą vakarą grįžęs Adomas mane rado svajingai nusiteikusią, mat ką tik buvau pažiūrėjusi labai gražų vokišką filmą iš tokios rašytojos meilės romanų kolekcijos su laiminga pabaiga.
Antrą vakarą, po trijų melodramų peržiūros, mane persmelkė bloga nuojauta, kad visas mano gyvenimas yra nieko vertas ir kad aš apskritai nesu gyvenime patyrusi tikros meilės.
Dieve, mūsų su Adomu meilės istorija buvo tokia banali, kad apskritai, kai pagalvoji, argi tai istorija.
Trečią dieną aš buvau vis dar silpna ir pažiūrėjau iš eilės keturis filmus, ir tada, mielosios, atėjo visiškai aiškus suvokimas, kad Adomas manęs niekada nemylėjo.
Taigi, kai Adomas grįžo trečią vakarą, o grįžo jis, kaip tyčia, vėlai, aš buvau jau ištinusi nuo ašarų.
- Kas dabar, Ieva, komplikavos į ašarinę slogą? – atrodė susirūpinęs.
- O ar tau tai rūpi? – atšoviau.
- Kas rūpi?
- Mano ašaros ar rūpi?
- Kodėl turėtų nerūpėti?
- O todėl, kad tu manęs nemyli, ir niekada nemylėjai... - pasakiau absoliučią tiesą.
- Nučiadabarkas? – išpūtė akis Adomas ir apsimetė baisiai nustebęs. – Dėk faktus ant stalo, kodėl aš dabar tavęs nemyliu.
Ir aš šaltakraujiškai išdėsčiau per tris dienas kruopščiai surinktus faktus.
Pirma, pasakiau, jis man niekad nieko nėra nupirkęs šiaip sau, ne gimtadienio proga. Aš niekada negavau iš jo nė mažiausios nusususios barchatinės dėžutės, kurią atsidariusi galėčiau sušukti „omajgad“. Vakar net suknistam lietuviškam seriale herojė gavo tokią „omajgad“ dėžutę. O aš per dvi dešimtis santuokinio gyvenimo metų nė vienos vienintelės dėžulytės...
- Antra, tu manęs niekada nebuvai nusivežęs į jokią kelionę, niekada nebuvai padovanojęs jokių lėktuvo bilietų ar šiaip...
- Bet, Ieva, – bandė prieštarauti, – mes juk esame keliavę, ir ne kartą, o kaip visos atostogos.
- Adomai, aš viską suskaičiavau, visos mūsų kelionės yra sudėtos iš mūsų atostoginių, o tai taip buitiška ir nekilnu, kad nesiskaito...
Ir trečia, priminiau Adomui, jis niekada man nėra dovanojęs ne tik kailinių, bet ir apatinio trikotažo...
- Klausyk, Ieva, o tu pilies Vokietijos pietuose su arklių ferma nenorėtum? – jautėsi mane pričiupęs, žiūrint serialus, ir liepė atsipeikėti.
Pasakiau, kad tai visai nejuokinga, ir dar priminiau, kad, ketvirta, mano automobilis štai jau kelintas mėnuo nevažiuoja, o jis nė negalvoja tuo pasirūpinti. Taigi, nereikia būti labai protingai, kad padarytumei logišką išvadą: aš jam nerūpiu.
- Klausyk, Ieva, gal čia tau gripo komplikacijos prasidėjo, na koks smegenų uždegimas, ar kažkas panašaus. Gal reikėtų gydytoją iškviesti? – vaizdavo susirūpinusį.
- Du bist švaine, – kažkodėl vokiškai sušnypščiau ir užsitrenkiau miegamajame.
- O ką sakiau, vokiškų melodramų prisižiūrėjai, ne kitaip... – šūktelėjo pro durų plyšį...
Tą naktį Adomas permiegojo ant sofos...
Kitą dieną aš jaučiausi geriau ir nejungiau televizoriaus, truputį išėjau pasivaikščioti ir stengiausi nemąstyti apie tai, kad esu nemylima...
Kai grįžau namo, Adomas sėdėjo ant sofos ir skaitė laikraštį, viena akim mane stebėdamas. Pasitrainiojusi virtuvėje ir neradusi niekur mažos barchatinės dėžutės, dar kartą nusivyliau ir pasijutau labai išalkusi ne tik Adomo meilės.
Atidariusi šaldytuvo dureles nustėrau iš nuostabos ir iš mano lūpų išsiveržė nuoširdus ir autentiškas „omajgad“. Vietoj žiedelio su briliantais Adomas buvo prikepęs savo firminių lietinių blynelių su ikrais, tegul ir dirbtiniais, kurie spindėjo, lyg rubinų akutės, ir atšaldęs butelį putojančio vyno.
- O ja, – kažkodėl vėl vokiškai pagalvojau ir ūmai pasijutau mylima. Komplikacijos baigėsi.
Mielosios, nuoširdžiai patariu, jei susirgsite, saugokitės komplikacijų – nežiūrėkite melodramų, ypač vokiškų, nes garantuotai užsigeisite, geriausiu atveju, pilies su žirgais, blogiausiu – permiegoti su prancūzų sodininku. Na iš kur gausite padorų prancūzų sodininką Lietuvoje žiemą.
Ieva, susikomplikavusi
