Simptomiška, kad neigti patriotizmą ir tautiškumą, aklai supriešinant juos su kosmopolitizmu, imasi tie patys pusiau anoniminiai ekstremistai, kurie kovoja ir prieš religiją bei privačią nuosavybę. Totalitariškai orientuota sąmonė (kuriai labai pritinka monologo su savimi forma) užsimojusi išeliminuoti ištisas neįtinkančias socialinės realybės sferas. O pamėgta sau lipdytis „pažangiųjų“ etiketė („Darwin mit uns“?), matyt, turėtų rodyti, kad marksistinėmis teorijomis pažabota istorijos strėlė pagelbės išnaikinti ne tik neįtinkančius reiškinius, bet ir juos atspindinčias idėjas.
Nėra šie fantasmagoriški mitologiniai personažai vieniši Lietuvos kontekste. Turime ir platesnį „naujųjų kairiųjų“ ratelį, mokantį pateikti marksizmą paaugliškai infantiliame ir pseudoerotiniame (ar tiesiog pornografiniame, pagal tokį K. Klimką) apvalkale – gaila, kiek fiziškai senstelėjusiame, mat Vakaruose jau prieš keturis dešimtmečius panaudotame.
Žinoma, kovos prieš tautinę savivaldą istorija žymiai ilgesnė nei apima dviejų mitologinių gatvės revoliucionierių dienoraštis. Ir, kas įdomiausia, susijusi su to paties „globalizmo“, kaip pasaulinio viešpatavimo siekio (skirtino nuo „globalizacijos“), raida. Juk dar 1924 m. sovietiniai komunistai į savo Konstituciją buvo įtraukę teiginius apie „visų šalių dirbančiųjų suvienijimą į Pasaulinę Socialistinę Sovietų Respubliką“, vėliau 1936 m. juos pašalinę, taip atsisakydami viešo globalinės revoliucijos deklaravimo. Visos komunistų pastangos XX amžiuje sunaikinti nacionalinę idėją privedė tik prie nesėkmingų maištų, pilietinių karų, laikinų okupacijų ir totalitarinių santvarkų.
Šiandien pasigirstantys samprotavimai apie „dešiniuosius globalistus“ yra daugiau nesusipratimas. Pasaulinės kontrolės mechanizmų kūrimas paprastai grindžiamas kairiesiems būdingesnėmis intencijomis – tikrų ir tariamų ekologinių grėsmių planetai pažabojimu, gyventojų skaičiaus reguliavimu, skurdo mažinimu, karinių konfliktų prevencija tolimuose regionuose (palyginkime, pavyzdžiui, su tradicinių Amerikos konservatorių izoliacionizmu). Besiplečiančios globalistinės struktūros greitai atsisako net minimalaus etnokultūrinio apibrėžtumo (puoselėjami planai priimti į Europos Sąjungą Turkiją ir kitas neeuropines šalis) ir religinio pagrindo (krikščionybės vaidmens nubraukimas svarbiausiuose ES dokumentuose). Tradiciškai nusiteikusių gyventojų sluoksnių aktyvumą nukenksmina „politinio korektiškumo“, „atvirumo svetimam“ ir panašūs kultūrinio marksizmo principai su atitinkamai pritaikyta bausmių politika.
Jei įsigilintume į slaptais archyviniais dokumentais paremtą rusų disidento Vladimiro Bukovskio knygelę „EuSSR“, gal geriau suvoktume ir naujausios mūsų istorijos peripetijas. Čia aprašomos Sovietų Sąjungos reformatoriaus M. Gorbačiovo vestos derybos su įvairiais Vidurio ir Vakarų Europos politikais, daugiausia socialistinių ir komunistinių partijų lyderiais. SSRS „perestrojka“ turėjo pagerinti komunizmo įvaizdį Vakaruose ir padėti ten valdžioje įsitvirtinti socialistinėms partijoms. Taip abi Europos dalys iš priešingų pusių turėjo artėti „socializmo su žmogišku veidu“ link, kuris galutinai būtų realizuotas „bendrų Europos namų“ idėjoje.
Tačiau Lietuva, kaip ir kitais lemiamais istorijos momentais, kūrė savo politiką. Vietoje to, kad integruotųsi į Europą neišeidama iš SSRS sudėties (vargu, ar tuo metu tai buvo įmanoma), ji dešimtmečiui išplėšė savo nepriklausomybę, po ko buvo galutinai įstatyta į globalizmo architektų numatytas vėžes. Kaip žinome, vėlesnis nesiskaitymas su Prancūzijos, Olandijos ir Airijos referendumų rezultatais dar kartą parodė, kad piliečių valia ir nuotaikos tėra trumpalaikis kliuvinys tolimiems naujos supervalstybės kūrimo planams.
Dabartinės tarptautinės finansinės krizės akivaizdoje vėl pagausėjo raginimų išnaudoti ją kaip palankią progą „naujajai pasaulio tvarkai“ kurti, siejant tai su pasaulinių reguliavimo institucijų kūrimu, pertvarkymu ir stiprinimu. Britanijos ministras pirmininkas G. Braunas, dažnokai kalbose užsimenantis apie momento svarbą „naujos pasaulio tvarkos“ ir „išties globalios visuomenės“ kūrimui, Paryžiuje 2009 m. sausio 7-8 d. surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Naujas pasaulis, naujas kapitalizmas“ teigė, kad „ši ekonominė krizė yra pražūtinga, tačiau ji mums duoda gilesnę, reikšmingesnę pamoką. Šiandieniniame pasaulyje jokios nacijos, netgi pačios galingiausios, vyriausybė negali dirbti nesant stipraus globalinės valdžios lygmens.“ Jam antrinusi Vokietijos kanclerė A. Merkel taip pat tvirtino, kad „mes turėtume žiūrėti į šią krizę kaip palankią progą pertvarkyti tarptautinę institucijų architektūrą.“
Nemažą vaidmenį XX amžiuje suvaidinęs JAV diplomatas H. Kisindžeris straipsnyje „Šansas Naujai pasaulio tvarkai“ (Tribune, 2009 01 12) rašo apie tarptautinį ekonominį nuosmukį lydinčias politines krizes visame pasaulyje, dėl kurių „alternatyva naujai pasaulinei tvarkai tėra chaosas.“ Pasak politiko, „politinės ir ekonominės sistemos gali būti harmonizuotos tik vienu iš dviejų būdų: sukuriant tarptautinę politinio reguliavimo sistemą, apimančią visą ekonominio pasaulio sferą, arba sumažinant ekonominius vienetus iki tokio dydžio, kurį galėtų sukontroliuoti egzistuojančios politinės struktūros, kas greičiausiai privestų prie naujo merkantilizmo, galbūt atskirų regionų lygmeniu.“ H. Kisindžeris taip pat nurodė, kad „ypatingas išrinktojo prezidento [B. Obamos] poveikis žmonijos vaizduotei – svarbus veiksnys modeliuojant naują pasaulio tvarką. Tačiau šis poveikis reiškia galimybę, o ne politikos kryptį“.
Mūsų jau minėtas buvęs SSRS lyderis M. Gorbačiovas straipsnyje „Nauja tarptautinė darbotvarkė“ (International Herald Tribune, 2009 01 01) teigia, jog „reikalinga nauja globalios politinės vadovybės vizija, naujas pasiryžimas dirbti šiame globalizuotame pasaulyje. [...] Jei dabartinės idėjos reformuoti pasaulio finansines ir ekonomines institucijas bus sistemingai įgyvendinamos, tai rodytų, kad mes pagaliau pradedame suvokti pasaulinės valdžios svarbą. Tokia valdžia tvarkytų ekonomiką racionaliau ir humaniškiau“.
Taigi, įvairios jėgos stengiasi forsuoti pasaulinės valdžios kūrimo procesus. Gali būti, kad spartinant pasaulio unifikaciją, etninių tapatumų ir etninės įvairovės palaikymui bus skiriamas nepakankamas dėmesys arba net kuriama priešiška aplinka. Kadangi tautiškumas yra kultūrinė savastis ir vertybė, o ne ekonominė kategorija, tai jo saugojimu gali būti suinteresuotos pačios įvairiausios politinės grupės, kaip jos bepasivadintų – nacionalistais, tradicionalistais, nacionalanarchistais... Europoje nacionalizmo elementus į savo programas yra įtraukusios įvairios partijos: nuo konservatyvių ir liberalių iki kairiųjų (tarp pastarųjų – didžiausia parlamentinė Škotijos nacionalinė partija). Pasipriešinimas įvairioms „iš viršaus“ nuleistoms socialinės inžinerijos programoms, ekonominiam šalies skurdinimui nacionalistus gali suartinti su įvairiomis antiglobalistiškai nusiteikusiomis grupėmis.
Rokas Sinkevičius
