Jeigu patikėsime Vyriausiosios rinkimų komisijos skaičiavimais, kad gegužę vyksiantys Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai mokesčių mokėtojams atsieis apie 30 mln. litų, tai mažiausiai pusę šios sumos galėtume panaudoti kitiems reikalams, pavyzdžiui, kuriai nors apleistai ligoninei rekonstruoti. Kai šalies prezidentė paskelbė dalyvausianti artėjančiuose rinkimuose antrai kadencijai, liko tik spėlioti, ar reikės antro rinkimų etapo.
Proga pasireklamuoti
Per praėjusius rinkimus Prezidentė jau pirmame ture sutriuškino varžovus, surinkusi net 68 proc. balsų. Demokratinėse šalyse tai – retas atvejis. Išskyrus kitus kandidatus į prezidento postą, ir šį kartą niekas neabejoja galutiniu rinkimų rezultatu. Todėl ir apmaudu – galėtume sutaupyti 15 mln., bet nesutaupysime. Tiesa, dar stebėsime, kuriame šio spektaklio akte iš scenos bus išprašytas atstatydintasis prezidentas. Kodėl jam reikia tokio erzelio? Politikai gerai žino, kad net bloga reklama geriau negu jokios. Politikai dejuoja, kad oficialiai vis mažiau pinigų bus galima skirti rinkimams – ne daugiau kaip 2,6 mln. litų. Už tokius pinigus nieko įspūdingo nenuveiksi. Todėl ir atstatydintas prezidentas bando įbristi į tą pačią upę, nors žino, kad to padaryti nepavyks. Žino ir tai, kad gaus nemokamą reklamą, o susikūręs skriaudžiamo vyro įvaizdį sulauks daugelio moterų gailesčio ašarų: už jį reikia balsuoti per rinkimus į Europos Parlamentą, tebus poilsis Briuselyje lyg kompensacija.
Nė vienos ašarėlės
Ant Vyriausiosios rinkimų komisijos, niekas nepyktų, jeigu rinkimai į Europos Parlamentą vyktų kartu su pirmu Prezidento rinkimų etapu, juk yra nemaža tikimybė, kad antrojo gali net neprireikti. Tačiau komisijos nariai kol kas drąsūs – iki šiol atliktos visos apklausos rodė, kad reikės dviejų rinkimų etapų. 39,7 proc. rinkėjų, dar prieš patvirtinant Daliai Grybauskaitei, kad rinkimuose dalyvaus, ją palaikė. Tai gana daug. Kodėl? Politologai vardija daugybę priežasčių. Vieniems patinka, kad ji neturi partijos užnugario, kitiems kaip tik dėl to nepatinka. Vieniems patinka, kad ji nusivylė Rusija ir pakeitė nuomonę apie JAV, kiti kaip tik dėl šios priežasties už ją nebalsuos. Paprastiems žmonėms šalies vadovė patinka būtent dėl tų priežasčių, dėl kurių ji nepatinka politologams. Pavyzdžiui, ji neprarado geležinės ledi įvaizdžio. Per penkerius metus prezidentės akyse nepamatėme nė vienos ašarėlės, nors neabejoju, kad, grįžusi į saugomą rezidenciją ir uždariusi duris, ne kartą pravirko. Net tikroji geležinė ledi Margaret Thatcher, reformomis privertusi pakeisti milijonų britų gyvenimus, tačiau atgaivinusi karalystės galybę, prisiminimuose atsivėrė kaip jautri moteris, nors viešai pravirko tik atsisveikindama su savo rinkėjais ir komanda.
Kodėl taip manau apie mūsų prezidentę? Yra kelios priežastys. Viena iš jų – bičiulių trūkumas. Artimų žmonių, kuriems ant peties galėtų išsiverkti arba jiems pasiguosti. Tokių yra, bet jie kruopščiai slepiami? Vargu. Lietuvos prezidentai, palyginti su, pavyzdžiui, JAV ar Rusijos vadovais, yra arčiau paprastų žmonių, todėl itin artimus žmones pastebėtume. Dauguma žmonių galvoja, kad turime tvirtą kaip plienas, įtakoms nepasiduodančią šalies vadovę. Ji tokio įvaizdžio net nesikrato, kaip tik kaskart jį stiprina. Štai ir šią savaitę, pranešusi apie savo apsisprendimą dalyvauti rinkimuose, minėjo laukiančią kovą su priešais – kažkokiomis oligarchų grupuotėmis. Žinoma, Lietuvoje yra oligarchų, tačiau D. Grybauskaitė apie jų keliamą pavojų turėjo prisiminti, pavyzdžiui, skaitydama metinį pranešimą, bet kurioje spaudos konferencijoje arba susitikime su šalies piliečiais kuriame nors šalies kampelyje. Oligarchų grėsmę šalies vadovė neatsitiktinai prisiminė dabar, artėjant rinkimams, nes geležinei ledi reikia grėsmingo priešo.
Tebedirba Briuselyje?
Kitas niuansas. Prezidentė savo rinkimų štabo vadovu pasirinko buvusį Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje (ES) įgaliotąjį ministrą. Prieš penkerius metus jos štabui vadovavo vienas iš dabartinių liliputinių kandidatų į prezidento postą, irgi bendražygis iš Briuselio. Tai atsitiktinumas ar prezidentė per penkerius metus taip ir nerado šiam reikalui tinkamo žmogaus, nesusijusio su buvusiu jos darbu Briuselyje? Pernai, kai Lietuva pirmininkavo ES Tarybai, susidarė įspūdis, kad šalies vadovė jautėsi lyg žuvis vandenyje. Nors valstybei vadovauja jau penkerius metus, vis dar atrodo, kad ji tebedirba Briuselyje. Gal išrinkta antrai kadencijai persikels į Lietuvą?
