Du vilkaviškiečiai – 73 metų tėvas ir 25 metų sūnus, – rizikavę iki vėlumos užtrukti žvejodami ant užšalusio Beržinio ežero (Vilkaviškio sav.), esančio Lietuvos ir Rusijos pasienyje, dabar džiaugiasi, kad paprašė pasieniečių pagalbos.
Žvejai pasiklydo miške
Abu vyrai, su laimikiu ir žvejybos įrankiais nuo ežero ledo nulipę jau sutemus, pasiklydo klampodami Vištytgirio mišku. Už kokių dviejų kilometrų, prie miško keliuko, jiedu buvo pasilikę savo automobilį, tačiau tamsoje pasiklydo.
Laimei, vilkaviškiečiai turėjo mobilųjį telefoną, tad paskambinę į Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vištyčio užkardą paprašė pagalbos.
Pasieniečiai tarnybiniu visureigiu leidosi į miško ruožą, kurį apibūdino pasiklydę žvejai. Netrukus pareigūnai rado prie miško keliuko stovintį vilkaviškiečių automobilį. Telefonu palaikydami ryšį su pasiklydusiaisiais, pasieniečiai visureigiu su įjungtais šviesos ir garso signalais pradėjo šukuoti mišką.
Paieškos truko maždaug valandą. Tik tada paklydėliai patys išgirdo ir pamatė tamsoje jų ieškantį VSAT visureigį ir nudžiugo, kad nebereikės po mišką klaidžioti visą naktį ir šalti. VSAT pareigūnai vyrus nuvežė iki jų automobilio ir atsisveikino.
Blaškėsi ant marių ledo
O keturiems 49–72 metų Kelmės rajono gyventojams vėlų vakarą pasieniečių pagalbos prireikė, kai šie vyrai, kurį laiką žvejoję ant Kuršių marių ledo, netoli Ventės rago (Šilutės r.), pasiklydo ieškodami kranto ir tamsoje blaškėsi tarp properšų.
Pavargę klaidžioti žvejai paskambino į VSAT Pagėgių rinktinės Vileikių užkardą ir prisipažino, kad pasiklydo jiems nepažįstamoje vietoje. Pasieniečiai patarė žvejams laukti pagalbos vienoje vietoje – nevaikštinėti.
Į pagalbą leidosi specialus VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Neringos užkardos pasieniečių laivas ant oro pagalvės „Christina“. Laivo įgula netruko priartėti prie maždaug už trijų kilometrų nuo Ventės rago laukiančių meškeriotojų ir saugiai juos parplukdė į Ventę. Krante kelmiškiai tuoj susirado savo paliktus automobilius.
Išgelbėtieji pasakojo, kad iš pradžių dar bandę eiti numanoma kryptimi, ieškodami kelio į krantą. Tačiau tamsoje mariose išvydę properšas, ledo lytis ir tyvuliuojantį vandenį, tad pabūgę, nes supratę, jog patys vieni kranto nepasieks.
Gelbėtojai tegalėjo jiems priminti, kad tomis dienomis Kuršių marių ledas vietomis buvo per plonas, todėl jame buvo daug properšų, o kiekvienas, nepabūgęs marių ledu leistis tolyn, rizikavo savo gyvybe.
Įlūžo tvenkinyje
Pastarosiomis savaitėmis kiek atšilus orams, pavojai tykojo ir ant upių, tvenkinių, ežerų ledo. Štai tik Kaišiadorių ugniagesių-gelbėtojų dėka tragedijos išvengė 61 metų kaišiadoriškis. Trumpindamas kelią, jis ėjo tvenkinio, esančio šalia V. Giržado mokyklos, ledu. Plonas ledas staiga įlūžo ir vyriškis atsidūrė vandenyje.
Nelaimę iškart pastebėję keli praeiviai suskubo kviesti Kaišiadorių ugniagesius-gelbėtojus. Šie atvyko po kelių minučių ir, įvertinę situaciją, iš pradžių pabandė pasiekti skęstantįjį kopėčiomis, bet ledas neišlaikė vyrų svorio. Tada gelbėtojai pamėgino pasiekti nelaimėlį rogėmis. Šis bandymas buvo sėkmingesnis: įlūžęs vyriškis ištrauktas ir perduotas jau laukiantiems medikams.
Tai ne vienintelis atvejis, kai šią žiemą įlūžta žmonės. Prieš tai Ventės rage įlūžo čia esančio hidrometeorologijos posto darbuotojas. Laimei, jis tik sušlapo. Iki tol gelbėtojai Lietuvoje buvo teikę pagalbą šešiems skęstantiems asmenims.
Žiemą gelbėjimo darbų nestokojantys gelbėtojai neabejoja, kad netrukus tokių situacijų dar padaugės – taip visada būna pavasarį, kai orai būna labai permainingi, kai pradeda šilti, o vandens telkinius sukaustęs ledas per tokį atodrėkį ima tirpti ir plonėti.
Gelbsti nemokamai
Ir pasieniečiai, ir ugniagesiai-gelbėtojai, daugybę kartų gelbėję žmones, teigia, kad tokių darbų būna visais sezonais: kai labai karšta – daug skęstančiųjų, kai šalta – pavojai neatsargiųjų tyko ant ledo. „Kai trumpa diena ir greitai temsta, padaugėja pasiklydusiųjų, – papildė VSAT Lazdijų rinktinės vienas iš vadų Deividas Kaminskas. – Rudenį klaidžioja grybautojai. Visą laiką – senyvo amžiaus, ligoti žmonės, taip pat – vaikai. Gerai, kad į mišką ar į žvejybą išsiruošę asmenys ne tik pasiima mobiliuosius telefonus, bet ir būna pasirūpinę, kad jie būtų įkrauti, veikiantys. Labai gerai, kai tokie piliečiai iš anksto įsiveda artimiausios pasieniečių užkardos telefono numerį. Jeigu neturi numerio, aišku, pirmiausia skambina pagalbos telefonu 112“.
Gelbėtojai priminė, kad tokia pagalba teikiama nemokamai. „Toks mūsų darbas – tarnaujame žmonėms. Štai neseniai, kai buvo užpustyti kaimų keliai, specialiomis sniego rogėmis vežėme Vištyčio medikę pas skubios pagalbos laukiantį ligonį ir parvežėme atgal, – pasakojo VSAT Vištyčio užkardos vadas Algis Ažukas. – Ir padėkų nelaukiame – išgelbėti žmonės atsisveikina, išklauso mūsų patarimų, ir viskas. Kartais būna, kad rajono laikraštyje randame padėką mums už suteiktą pagalbą. Kad būtų kas nors atvykę padėkoti su gėlėmis, nepamenu...“
SVARBU ŽINOTI
Ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 centimetrai – toks ledas jau išlaiko žmogų. Kad išlaikytų grupę žmonių, ledo storis turi būti mažiausiai 12 centimetrų.
Tvirtas ledas visada turi mėlyną ar žalią atspalvį, o matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio ledas yra netvirtas. Trapus ledas susidaro ir tose vietose, kur įteka upeliai, esama šaltinių.
Prieš lipant ant ledo, reikia apsidairyti, ar arti nėra praminto takelio, paliktų pėdų – jeigu yra, geriau eiti jomis, nes tai jau išbandytas kelias.
Einant ledu, reikia turėti tvirtą lazdą arba peikeną ir ja tikrinti ledo stiprumą: jeigu, sudavus į ledą, ant jo pasirodo vanduo, reikia nedelsiant grįžti į krantą.
Eiti ledu reikia čiuožte, neatitraukiant kojų. Jei ledu eina grupė žmonių, atstumas tarp jų turi būti ne mažesnis kaip 5 metrai. Einant ledu, reikia aplenkti vietas, kurios užneštos sniegu, pripustytos, nes po sniegu ledas visada būna plonesnis.
Poledinės žūklės mėgėjams būtina turėti ir gelbėjimosi priemonių. Pavyzdžiui, virvę su svareliu, kurią būtų galima numesti skęstančiajam ar gelbėtojams. Gelbėjimo liemenė neleis nugrimzti po ledu, o ir šiaip apsaugos nuo vėjo. Efektyvi gelbėjimosi priemonė – smaigai, su kuriais lengva įsikabinti į ledą net nuo šalčio sugrubusiomis rankomis.
Įlūžus reikia stengtis nepasiduoti panikai ir neprarasti savitvardos. Reikia ropštis ant ledo į tą pusę, iš kurios ateita, o ne plaukti pirmyn. Nesikapanoti vandenyje ir visu kūno svoriu neužgulti ledo krašto. Reikia užšliaužti ant ledo plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Stengtis kiek galima daugiau krūtine užgulti ledą, paskui atsargiai ant jo iškelti vieną koją, kitą. Užšliaužus ant ledo, negalima tuojau pat stotis – reikia nusiristi nuo eketės kuo toliau į tą pusę, iš kur ateita, nes ten ledas tvirtesnis.
