Apie mokslų metų pradžios reikšmę, moksleivius ir šiandieninį mokytojo įvaizdi kalbamės su Vilniaus Naujininkų mokyklos direktoriumi Gediminu Urbonu.
– Ar laikui bėgant kinta rugsėjo 1-ios reikšmė? Pavyzdžiui, kai pradėjote eiti direktoriaus pareigas prieš 23 metus ir dabar.
– Manau, kad šios šventės reikšmė iš esmės nekinta. Be abejo, gyvenimas nestovi vietoje – keičiasi situacija, aplinka, bet pati esmė išlieka, tai – viena gražiausių mokykloje švenčių, mokslo metų pradžia. Kiek žinau, Europoje esame iš tų nedaugelio, kurie turi fiksuotą datą. Labai gerai pamenu, kai pradėjau direktoriauti – tuo metu turėjom partnerius iš privačios Odense mokyklos (Danija), kaip tik atvažiavo su vizitu rugsėjo pirmą. Jie labai stebėjosi, kad važiuojant nuo Lazdijų matė tiek daug vaikų su gėlėmis, klausė, kas čia vyksta. Atsakiau, kad pas mus šventė – rugsėjo 1-oji, mokslo metų pradžia, tai jie nustebo, kad vaikai gėles neša, nes pas juos taip nebūna.
Ši šventė turi prasmę pradedant pirmokėliu ir baigiant vyresniokais, mokytojams. Nors mokytojai pradeda dirbti šiek tiek anksčiau. Man išties ji yra labai graži ir jaudinanti, ar ėjau į pirmą, ar į paskutinę klasę, ar atėjau kaip mokytojas.
– O ar keičiasi moksleiviai, ateinantys į mokyklą? Juk galite palyginti dabartinę kartą ir tuos, kurie mokyklą baigė, pavyzdžiui, prieš dešimt metų.
– Mano subjektyvia nuomone – ne. Esu istorijos mokytojas, o istorija vystosi spirale. Iš esmės žmogus nuo pat savo atsiradimo yra toks, koks yra. Keičiasi tik veiklos ir aplinkybės, bet žmogus kaip žmogus lieka toks pat. Žmogus džiaugėsi, pyko, mylėjo, sirgo – visos emocijos, visi jausmai, visos gyvenimiškos situacijos kartojasi.
Dažnai būna ateina ir pradeda dejuoti: „Va, anksčiau mokiniai geriau mokėsi, kas čia dabar per laida“. O po kiek laiko žiūri – žmogus užima pareigas arba dirba, pavyzdžiui, teatre ar keliauja, ar šiaip yra tiesiog padorus pilietis. Galutiniame rezultate tas kasdieninis, kruopštus, kartais tarsi nuobodus pedagogo darbas duoda rezultatą. Be abejo, kai kuri žmonės nueina klystkeliais, nei mes, nei draugai, nei šeima nieko nesugeba padaryti. Tačiau tokių būna vienetai, didžioji dalis moksleivių išeina tikrai puikūs.
– Jūs nesutiktumėte su vyresnių žmonių nuomone: „Mūsų laikais to nebuvo, o dabar jaunimas ištvirkęs, beraštis ir pats blogiausias, koks tik gali būti“?
– Matot, gyvenu tokiu įdomiu laikotarpiu: gimiau tremtyje, augau prie sovietų, atstovėjau Baltijos kelią ir sausio 13-ąją ir dabar gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietmečiu tiesiog nebuvo informacijos, nors sakykim mes irgi žinojome, kad kažkas ne pagal visuomenės sampratą susilaukdavo palikuonių, kažkas pakliūdavo į spec. mokyklas ar į kalėjimą – visko būdavo.
Kuo skiriasi šiuolaikinis jaunimas? Jie turi visiškai kitas galimybes ir jie – atviresni, drąsesni, imlesni, veržlesni. Mūsų laikais buvo mokykla ir dar koks būrelis, o išvykimas į užsienį – misija neįmanoma sovietmečiu. Ten tik tai atitinkamam kontingentui, o dabar paklauskite kur jaunimas nėra buvęs. Net jei ir šeimos ne ypatingai gerai gyvena, tačiau vis tiek turi galimybių išvykti.
Atsivėrė pasaulis, yra daugiau galimybių rinktis. Ar teisingai pasirenka ne visada galime spręsti, nes mums atrodo vienaip, jiems – kitaip. Amžina kartų konfrontacija – ji visada buvo, yra ir bus. Gaila jaunimo, kuris nueina šunkeliais, nes mūsų tauta nėra didelė ir kiekvienas asmuo yra brangus bei reikalingas. Ir kai matai, kad žmogus nesusitvarko su savo įvairiausiais demonais yra skaudu.
– Kaip manote, kodėl mokytojo profesija vis labiau menkėja visuomenės akyse?
– Tai priklauso nuo žmonių požiūrio. Manau, kad tiesiog dalis tėvų pasidarė neobjektyviai reiklūs ir kategoriški, jei nors mažiausia smulkmena, tai tada, žmogau, – tik tai laikykis.
Man labai patinka berods 1979 metų Leono Guršmos sentecijų knygutė, vieną sentencija labai įsiminė ir ją vis cituoju: „Nykstant neraštingumui atsiranda kita blogybė – kvailiai įžūlėja“. Mokytojai supranta savo misiją, mes patys turime vaikų ir anūkų, ir yra tėvai, yra moksleiviai, yra vyriausybės politika – šie dalykai ne visada dera, todėl iššaukia mažesnį ar didesnį konfliktą. Norėčiau pasakyti, kad šiuolaikiniai tėvai retai moka tinkamai diskutuoti ir spręsti konfliktus. Kartais pasipila per daug emocijų, paskui einama tiesiausiu keliu vietoj to, kad pasikalbėti su manim ar mokytojais, iš karto rašo skundą ar skambiną į Švietimo ir mokslo ministeriją. Nors ministerija tokio funkcijos neatlieka, pirmiausia reikėtų kreiptis į mokyklą ir bandyti rasti kažkokį bendrą sprendimą. Mane liūdina ne tai, kad man pakenks – nei velnio, mane liūdina, kad į mokytoją, kai kažkas nepatinka, žiūrima tarsi į priešą. Tačiau mes nesame priešingoje barikadų pusėje, mes visi esame vienoje pusėje ir tikslas mūsų tas pats, tik mūsų atsakomybė ir funkcijos skiriasi. Tai šito susikalbėjimo kartais trūksta.
O mokytojo autoritetas daliai nebrandžios visuomenės siejasi su atlyginimu. Kai 2008 metais per krizę nurėžė mokytojams atlyginimus – iki šios dienos jie neatstatyti. Manau, kad atlyginimas yra antras bazinis dalykas šalia pašaukimo ir noro dirbti mokykloje, nes ne su vienu mokytoju kalbėjau, kurie mokykloje nedirba vien tik dėl mažo atlyginimo. Mokykla vykdo nemažai tarptautinių projektų, nuvykus į Vokietiją matyti daug vyrų mokytojų, tas pats Skandinavijos šalyse, o Lietuvoje jų vienetai. Ypač jaunų vyrų, nes čia daug biurokratijos, ką tik mokslus baigęs jaunas vyras neturi kvalifikacinės kategorijos, jam neduodamos vyresnės klasės, mažiau pamokų, todėl jis negali daugiau uždirbti.
Taip pat nėra deramai įvertintos pradinių klasių mokytojos, sakau mokytojos, nes rasti pradinių klasių mokytojų vyrų – stebuklas. Pagrindai sudedami būtent čia, vaikai išmoksta tvarkos, drausmės, dirbti, mąstyti, būti atsakingu, tvarkingu ir taip toliau.
– Kalbėjote apie pašaukimą, ar daug mokytojų ateina dirbti iš pašaukimo?
– Būna. Mokykla tarsi skaistyklas, labai gerai atsijoja. Suprantat, kai stovi prieš klasę – atrodo vienaip, o atsisėdi į suolą ir visada matai, kaip atrodo mokytojas, todėl turiu tokį principą – mokiniams niekada nemeluoju, nes jie vis tiek pastebės, o jei nepastebės pats blogai jausiuosi. Stengiuosi kalbėti kaip su lygiais ir man labai malonu, kai jauni žmonės ateina ir sako: aš noriu čia dirbti. Tie jauni mokytojai stengiasi, vaikais aplipę – viskas būna išties gerai. Ir man labai keista, kodėl apie LEU kalba, kad ten nevykėliai – ateina labai gerų, gražių, šviesių žmonių. Aišku, žmonės yra įvairūs, būna ir kita dalis. Ateina jauni žmonės, kurie nori dirbti, bet dažnai tos sąlygos stabdo.
– Kokia, Jūsų nuomone, pagrindinė švietimo sistemos problema?
– Susitarimo nebuvimas. Suprantu, kad ministerija rašo tam tikrus projektus ketveriems, penkeriems metams ir panašiai, bet svarbiausia būtų susitarimas nepaisant esamų politinių jėgų, ką mes konkrečiai duotuoju laikotarpiu darome. Tuose dokumentuose būna prirašyta daug gražių, teisingų frazių, pabrėžiu – gražių, bet labai norėtųsi, kad tie dalykai materializuotųsi. Man šiek tiek norisi technokratinių dalykų, per tiek metų darom tą ir tą. Neišsiplečiant – trūksta stabilumo.
Ir reiktų didint finansavimą mokykloms, bet tą daryti objektyviai ir skaidriai. Pavyzdžiui, mokytojai dirbdami provincijoje, kai krepšelis pririštas atlyginimo ir priklauso nuo krūvio, kaip jie gyvena? Antra vertus, daugiau kaip 20 metų vyriausybės dokumentuose rašoma, kad švietimas yra prioritetinė valstybės sritis, tačiau realybėje taip nėra. Manau, vyriausybė turėtų suprasti, kad mokytojas turėtų ne tik išgyventi, bet gyventi oriai.
– Ar šiemet vykęs pedagogų mitingas prie vyriausybės davė rezultatų?
– Šitie kairuoliški komunistiniai pasirodymai – jiems nepritariu. Matyt, ir mokytojų tarpe taip pat trūksta nuoširdumo ir objektyvumo. Kaip gali Lietuvoje būti 4 ar daugiau mokytojų profsąjungų? Mes esam pedagogai, mūsų uždavinys ir profesiniai interesai – aiškūs, tai kaip gali būti 4 skirtingos pedagogų profsąjungos, nors tikslas yra tarsi vienas? Ir jos dar tarpusavyje nesutaria ir riejasi – šito nesuprantu. Tiksliau suprantu, bet pasakysiu, kad nesuprantu.
– Profsąjungos gauna finansavimą.
– Be abejo, ten yra savų interesų. Yra lyderiai, kuriems patogu afišuotis, jie iš to gali ir pragyventi, prisidurti ir panašiai. Manau, kad interesai turėtų būti ginami kultūringai, dialogo forma. Pasidaryti ilgalaikę programą, iškelti konkretų, objektyvų, protingą reikalavimą ir pakviesti vyriausybę gražiai akcijai, pasakai: „Nepradėsim mes mokslo metų“. Be klyksmų, kultūringai.
– Kaip manote, kada įvyks pokyčiai, ar kai mokytojai atsisakys mokyti?
– Nemanau. Dabar aštri kita problema – mokytojų paruošiama daug, tačiau jie neina dirbti pagal specialybę. Po kelių metų mes aiškiai pamatysime, kad trūksta specialistų, nekalbu apie humanitarus, bet, pavyzdžiui, fizikos mokytojų trūks. Jau mano minėti provincijos mokytojai, kaip jiems išgyventi? Jaunimas ir neina dirbti mokytojais, o mūsų žilieji atstovai tiesiog dėl amžiaus bus priversti išeiti iš mokyklos. Po kelių metų suprasime, kad ruošiame pedagogus, bet jų nėra.
