Vis dėlto, kad ir kaip viliojančiai skambėtų finansinė laisvė, realybė rodo, jog ji gali atnešti netikėtų pasekmių. Tokią situaciją jau patyrė Estija – nors pasekmių mastas dar iki galo neįvertintas, pokyčių kryptys akivaizdžios.
Trumpalaikis sprendimas – ilgalaikė rizika
2021 metais Estijos gyventojai gavo teisę atsiimti sukauptas antros pakopos pensijų lėšas. Iš pradžių sprendimas atrodė išlaisvinantis – žmonės galėjo disponuoti savo pačių kaupiamais pinigais, tačiau netrukus paaiškėjo, kad didelė dalis šių lėšų buvo išleista impulsyviai, be jokio ilgalaikio plano.
Tą parodė statistika: vos per pirmąjį mėnesį apie 150 tūkst. žmonių (daugiau nei 20 % visų antros pakopos dalyvių ir 12 % suaugusiųjų) pasinaudojo galimybe atsiimti pensijų lėšas. Jiems buvo išmokėta apie 1,34 mlrd. eurų, o tai sudarė 4,6 % Estijos BVP.
„Kaip vėliau paaiškėjo, maždaug pusė išsiimtų pinigų tiesiog liko gulėti banko sąskaitose. Apie 30 proc. sumos buvo skirta paskoloms ar kreditams padengti, tačiau laikui bėgant skolos vėl buvo atnaujintos, todėl ilgalaikio paskolų sumažėjimo neįvyko – šie pinigai taip pat buvo tiesiog suvartoti kiek vėliau. Likusi dalis buvo išleista vartojimui, o tik labai nedidelė – investuota. Be to, dauguma investicijų buvo vienkartinės, o ne nuoseklios ir tikslingos“, – sako Estijos investuotojas, autorius ir edukatorius Taavi Pertman.
Skaičiuojama, kad daugiau nei pusę atsiimtų pinigų estai išleido vos per tris pirmuosius mėnesius. Toks gyventojų elgesys, pasak ekspertų, Estijoje sukėlė vadinamąjį „finansinį šoką“ – tapo akivaizdu, kad visuomenė nebuvo pasirengusi laisvai disponuoti pensijų lėšomis.
„Nors trumpuoju laikotarpiu galimybė atsiimti sukauptas pensijų lėšas suveikė kaip finansinis stimuliatorius, problema ta, kad šios lėšos turėjo būti ilgo veikimo priemonė – dirbti rinkoje dešimtmečius, generuoti grąžą, auginti žmogaus finansinį saugumą senatvėje. Vietoje to jos tapo greitai išnaudojamu resursu dažnai skubotiems pirkiniams, kurie jokios ilgalaikės vertės nesukuria“, – sako sutelktinio finansavimo „Profitus“ rinkodaros vadovė Miglė Grybinienė.
Čia T. Pertman pabrėžia, kad tokį elgesį daugeliu atvejų lėmė informacijos trūkumas. „Dauguma žmonių, kurie išsiėmė lėšas ir vėliau pasidalijo savo motyvais, prisipažino nesupratę, kaip veikia pensijų fondai, kas yra investavimas, koks yra II pakopos tikslas ir kokią įtaką tai gali turėti jų pajamoms senatvėje. Tai rodo, kad sprendimai dažnai buvo priimami ne remiantis žiniomis ar analize, o veikiau iš neinformuotumo, o kai kuriais atvejais – net ir vadovaujantis sąmokslo teorijomis ar emociniais argumentais“, – teigia jis.
Tiesa, Estijos atvejis – ne vienintelis. Panašios tendencijos buvo pastebėtos ir kitose šalyse, kur gyventojams buvo suteikta daugiau laisvės disponuoti kaupiamosiomis lėšomis.
Pavyzdžiui, Australijoje 2020 metais, reaguojant į pandemiją, gyventojai galėjo iš anksto atsiimti dalį pensijų santaupų. Australijos mokesčių tarnybos (ATO) ir akademiniai tyrimai rodo, kad apie 40–45 proc. atsiimtų lėšų buvo išleista per pirmąsias aštuonias savaites, daugiausia vartojimo reikmėms – buičiai, elektronikai, trumpalaikiams pirkiniams. Investavimui ar ilgalaikiams tikslams buvo nukreipta tik nedidelė dalis. Kai kurie gyventojai vėliau išreiškė apgailestavimą dėl sprendimų, priimtų impulsyviai.
„Pavojus slypi ne pačiame pinigų atsiėmime, o jų panaudojime be aiškaus finansinio tikslo ar plano. Tokiu atveju sprendimai priimami impulsyviai, o finansai impulsyvumo nemėgsta. Kai trūksta plano, lėšos dažniausiai išleidžiamos spontaniškai, neapgalvotai arba tiesiog lieka gulėti sąskaitoje. Dėl infliacijos jų perkamoji galia pamažu mažėja, jos nedirba ir negeneruoja jokios vertės. Tai reiškia ne tik prarastą grąžą, bet ir prarastas finansines galimybes“, – komentuoja M. Grybinienė.
Kas lemia impulsyvius finansinius sprendimus?
Anot ekspertės, impulsyvūs finansiniai sprendimai dažniausiai kyla ne iš sąmoningo aplaidumo ar neatsakingumo, o iš natūralios žmogiškos psichologijos. Elgsenos ekonomikos tyrimai rodo, kad žmonės linkę pervertinti dabarties naudą ir nuvertinti ateities vertę.
„Kai žmogus netikėtai gauna pinigų – nesvarbu, ar tai paveldėjimas, ar išmokėtos sukauptos pensijų lėšos – suveikia tam tikri psichologiniai mechanizmai, skatinantys impulsyvų elgesį. Tokiose situacijose sprendimai dažnai grindžiami emocijomis, o ne strateginiu planavimu: vietoj to, kad lėšos būtų nukreiptos į ilgalaikius tikslus, jos išleidžiamos trumpalaikiam pasitenkinimui, nes ši nauda atrodo artimesnė, lengviau suvokiama ir emociškai patrauklesn“ė, – aiškina ekspertė.
Be viso to, senatvė, pasak M. Grybinienės, daugeliui atrodo tolima, miglota ir nelabai susijusi su dabartiniu gyvenimu, todėl spontaniškas vartojimas dažnai nugali racionalų planavimą. „Žmonėms sunku įsivaizduoti save po 30 ar 40 metų. Tokia ateitis atrodo beveik abstrakti, o artima nauda kur kas labiau motyvuoja veikti dabar“, – priduria ji.
Panašius elgesio modelius pastebi ir T. Pertman. Jo teigimu, žmonių sprendimus lemia ne tik psichologiniai veiksniai, bet ir jų amžius, asmeninė patirtis bei finansinės nuostatos.
„Vyresnioji karta dažnai paveikta istorinės patirties – nestabilios valiutos, praradimų po nepriklausomybės atkūrimo. Tuo metu jaunesnę kartą labiausiai veikia dabarties šališkumas: jie tiesiog negalvoja apie pensiją, o kai kurie, ypač jauni vyrai, pernelyg pasitiki savimi, tikėdami, kad patys galės investuoti geriau už fondus, nors realių žinių neturi. Be to, visų amžiaus grupių sprendimus tam tikru mastu lemia ir vadinamoji mentalinė apskaita – žmonės atgautas lėšas dažnai suvokia kaip netikėtai atsiradusius papildomus pinigus, kurių nesieja su būsima pensija“, – pažymi investavimo specialistas.
Ko galime tikėtis Lietuvoje?
Kitų šalių patirtis rodo aiškų dėsningumą: kai žmonėms suteikiama finansinė laisvė be tinkamo pasiruošimo ir aiškių gairių, sprendimai dažnai būna impulsyvūs ir nenuoseklūs. Tad kyla pagrįstas klausimas – ar Lietuva bus išimtis? M. Grybinienės teigimu, dabartinė situacija tam kol kas daug pagrindo nesuteikia.
„Lietuvoje yra stiprios taupymo tradicijos, tačiau investavimo kultūra dar tik formuojasi. Remiantis Lietuvos banko statistika, 2024 metais šalyje buvo 176,5 tūkst. investuojančių asmenų. Tai rodo, kad finansinis raštingumas Lietuvoje vis dar menkas, – sako M. Grybinienė. – Palyginimui, tokiose šalyse kaip Vokietija, Nyderlandai ar Švedija investuojančių gyventojų dalis siekia 20–30 proc. ir daugiau.“
Anot jos, toks žemas aktyvių investuotojų skaičius atspindi ne tik žinių stoką, bet ir giliau įsišaknijusius įpročius bei požiūrį į asmeninių finansų planavimą: „Daugeliui lietuvių finansinis planavimas vis dar atrodo tolima, sudėtinga ar nepatogi tema, ypač kai kalbama apie senatvę. Dažnai ši tema atidedama, tikintis, kad viskas „kažkaip susitvarkys“. Tačiau būtent toks atidėliojimas neretai kainuoja brangiai – tiek finansiškai, tiek emociškai.“
Vis dėlto, ekspertė pastebi, kad susidomėjimas investavimu Lietuvoje pamažu auga, o prie to prisideda didesnis visuomenės informuotumas, technologijų pažanga ir geresnis priėjimas prie investavimo įrankių.
„Nors vis dar pasitaiko stereotipų, kad investuoti gali tik tie, kurie turi sukaupę didesnį kapitalą ar turi specifinių žinių, vis daugiau žmonių pradeda domėtis galimybėmis įdarbinti savo santaupas. Tam padeda ir šiuolaikinės investavimo platformos, kurios leidžia pradėti nuo mažų sumų, planuoti įmokas periodiškai, stebėti rezultatus vienoje vietoje. Vienas iš tokių pavyzdžių Lietuvoje gali būti „Profitus“, sutelktinio finansavimo platforma, suteikianti galimybę netiesiogiai investuoti į NT projektus pagal aiškią ir paprastą sistemą net ir 100 eurų. Tokie sprendimai mažina psichologinius barjerus ir padeda žmonėms žengti pirmus žingsnius užtikrinčiau“, – sako M. Grybinienė.
Anot jos, svarstantiems pradėti investuoti svarbiausia yra nustoti laukti idealių sąlygų ir pradėti veikti. „Ilgalaikės investavimo sėkmės pagrindas – ne vienkartinės didelės sumos, o nuoseklumas, aiškiai apibrėžta strategija ir supratimas, kur bei kodėl investuojama. Todėl dabar yra tinkamas metas sau kelti esminius klausimus: kaip ketinu panaudoti turimas lėšas? Kokią vertę jos gali sukurti per penkerius ar dešimt metų? Kokius finansinius tikslus siekiu įgyvendinti – tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu?“ – apibendrina M. Grybinienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
