Giedrė Sankauskaitė
Keletą mėnesių trunkanti krizė Ukrainoje kelia nerimą visam pasauliui. Europos Parlamento (EP) pirmininko Martino Schulzo patarėjas Rytų Europos kaimynystės politikos klausimais Arnoldas Pranckevičius neabejoja, kad Rusijos grėsmė dar niekada nebuvo tokia didelė nuo Šaltojo karo laikų, tačiau tuo pačiu pastebi, kad pastarieji įvykiai vienija tiek Rytų, tiek Vakarų Ukrainą.
Kaip manote, ar ES efektyviai sprendžia iškilusią kirzę dėl Ukrainos?
Kiekvieną dieną gyvename Ukrainos dvasia. Nuolat jaučiame pulsą, kas vyksta tiek Kryme, tiek Kijeve, tiek Maskvoje. Ir aišku, kad iš vienos pusės jaučiame didžiulę frustraciją dėl įvykių. Iš kitos pusės jaučiame didelį bejėgiškumą. Reikėtų pripažinti ES bejėgiškumą, tokios saugumo problemos akivaizdoje.
Žinoma, ES gali būti labai sėkminga ir efektyvi žaidėja, kalbant apie minkštąją galią, t. y. apie tranformacinius, sisteminius pokyčius valstybėse. Taip pat, kada ji veikia taisyklių ir nuspėjamų procedūrų pasaulyje.
Tačiau kada pradeda žaisti didžiosios jėgos, pereidamos į galios lauką, ir kai turima reikalų su tuo, kas yra nelabai nuspėjamas ir sitpriai pavojinga, ES, deja, neranda adekvataus atsako arba per ilgai jo ieško.
Rusija sako, kad ES neturi, ko Ukrainai pasiūlyti. ES tuo tarpu sako siūlanti Asociacijos sutartį, kur reguliavimų yra begalybė. Kokia šiuo atveju yra ES stiprybė, kovoje dėl Ukrainos?
Tikrai labai aiškiai atsakė Maidano žmonės, kurie tris mėnesius ne tik šalo, bet ir klojo žmogiškąją auką dėl Ukrainos ateities.
Žmonių veiksmuose buvo užrpogramuota tai, ką ir siūlo ES. Galbūt, ir patys nežinodami, jie kovojo už kitokį gyvenimo būdą.
Už gyvenimą patikimoje valstybėje, kurioje neveši tokio masto korupcija. Už gyvenimą valstybėje, kurioje gerbiamos žmogaus tesės, žodžio laisvė ir kiekvienas individas atskirai. Iš esmės, visa tai ir yra europinio pasiūlymo paketas. Tai nėra tik biurokratinės, techninės sutartys su laisvos prekybos aspektais ir tarifų pašalinimais.
Tai yra daug svarbesnis, sakyčiau, civilizacijos pasiūlymas. Pakliūti į visai kitą erdvę valstybių, kuriomis pasitiki ne tik tarptautinės rinkos, bet kurios turi galimybę įgyvendinti labai svarbias sistemines reformas – teisės srityje, rinkimų srityje. Ne tik ekonomikos srityje.
Pasiūlymas iš Rusijos pusės, akivaizdžiai matome, kuo jis yra grįstas. Jis yra grįstas baime, nepasitikėjimu bei milžinišku spaudimu ir neaiškia perspektyva. Be to su gilia korupcija ir labai nešvariais metodais. Tai yra kitas pasaulis, kuris iš tikrųjų neateina su kvietimu, o bando įsiveržti savo paties noru. Ir toks yra skirtumas tarp Rusijos ir ES veikimo Ukrainoje.
Žvelgiant į Ukrainos istorijos cikliškumą galima pamatyti tokią tendenciją – iš pradžių korupcinis režimas, falsifikuoti rinkimai, vėliau Oranžinė revoliucija, visuotinė gyventojų euforija ir tada masinis nusivylimas, kas atvedė prie V. Janukovičiaus režimo. Kokie gali būti svertai šiuo atžvilgiu, kad būtų užtikrinta, kad panašus scenarijus nepasikartos? Ar įmanoma Ukrainos politika be oligarchų?
Trumpuoju laikotarpiu Ukraina be oligarchų yra neįmanoma. Tai yra sistema, kuris vystėsi kelias dekadas ir tai yra giliai įsišaknijusi sistema.
Ir būtent dabar šnekėdami su naujaisiais partneriais Ukrainoje, mes jiems labai aiškiai galime patarti. Atėjo laikas atversti naują politinį puslapį Ukrainos istorijoje. Jokiu būdu nesiimti keršto ir revanšizmo, bandant vienyti valstybę tiek rytuose, tiek vakaruose.
Ukrainai galų gale reikėtų imtis labai sunkių ir svarbių reformų, kurių nesiėmė ne tik V. Janukovyčiaus, bet ir V. Juščenkos vyrausybė.
Paradoksalu, tačiau pati Ukraina šiandien labiau nei bet kada yra vieninga. Rytų regionuose įvykusios provokacijos iš esmės iki šiol patyrė pralaimėjimą ir ten svarbūs jūsų minėti oligarchai šiuo metu užima konstruktyvią ir svarbią poziciją, bandydami išlaikyti stabilumą ir valstybės vientisumą, ypatingai Rytų regionuose.
Todėl šiandien visi, rodos, turi bendrą tikslą – išlikti ir išlaikyti valstybę.
Ukraina dabar aiškiai yra kovos arena. Sakoma, kad Rusijos politika taps aiškesnė. Ar ES turi parengus kažkokią viziją, kaip neprarasti, šiuo atveju, Ukrainos?
V. Putino kalbos atskleidžia gilumines Kremliaus mintis ir tolimesnius planus. Prezidentas tokį didelį dėmesį skyrė Vakarų denomizavimui ir agresyviam puolimui prieš Vakarų pasaulį. Ir jo minėtas tikslas - suvienyti Rusų žemes ir atstatyti Rusijos pasaulį.
Viešai išsakoma pagrindinė prezidento V. Putino idėja atsatyti Rusijos dominavimą ne tik regione, bet ir visame pasaulyje. Tai verčia visus labai suklusti.
Manau, kad tai turėtų pažadinti visas Vakarų Europos sostines, nes grėsmė niekada nebuvo didesnė po Šaltojo karo pabaigos.
Jeigu Krymo atveju Kremlius pajus, kad jis nėra nubaustas dėl Krymo aneksijos, tikrai nėra priežasčių manyti, kad Kremlius sustos. Tai yra reali grėsmė.
Vakarams reikėtų ruoštis. Ir ruoštis blogiausiam scenarijui tam, kad būti pasiruošus, o ne būti vėl užkluptiems netikėtai.
34–ių Arnoldas Pranckevičius baigė Panevėžio 5-ąją vidurinę mokyklą. JAV Colgate universitete įgijo tarptautinių santykių bakalauro laipsnį. Per šį laiką stažavosi Ilinojaus senatoriaus Richardo Durbino biure, dirbo Laisvosios Europos radijuje Vašingtone, pusmetį gilino žinias Ženevoje. Laimėjęs Rotary pasaulio taikos stipendiją, magistrantūrą baigė Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po). Stažavosi UNESCO būstinėje Paryžiuje ir Europos Parlamente Briuselyje. Vėliau pusantrų metų patarinėjo prezidentui Valdui Adamkui vidaus politikos klausimais, dirbo EP delegacijų administratoriumi santykiams su Rusija, Ukraina ir Baltarusija. 2009-aisiais tapo EP Užsienio reikalų komiteto administratoriumi, tų pačių metų rugsėjį prisijungė prie EP pirmininko Jerzy Buzeko komandos. Buvo pirmas lietuvis EP vadovo komandoje. 2012 m. sausį šias pareigas perėmus Martinui Schulzui, liko dirbti su juo patarėju užsienio politikos klausimais.
