Lietuvos vadovai apie euro įvedimą svajoja jau seniai, didelė visuomenės dalis žiūri į tai skeptiškai, o Graikijos finansų krizė verčia klausti – ar bus ką įsivesti?
Dar 2006 metais Lietuvos premjeras, Lietuvos socialdemokratų lyderis Algirdas Brazauskas su Naujosios sąjungos deleguotu užsienio reikalų ministru Antanu Valioniu taip karštai siekė euro, kad net mėgino pagrąžinti šalies infliacijos rodiklius. Europos Sąjungos (ES) apmulkinti nepavyko. Lietuva liko neįvykdžiusi vieno iš Mastrichto susitarime nustatytų kriterijų ir liko už euro zonos ribų.
Dėl to ne visi nusiminė. Skeptiškai nusiteikę euro oponentai jau tuomet gąsdino, kad įsivedus šią valiutą viskas labai baisiai pabrangs, o valstybė praras dar gabalėlį suverenumo. Šiandien premjeras Andrius Kubilius svajoja, kad euras bus įvestas 2014 metais. Galbūt mielai to pasiektų bet kokia kaina, kurią mokėti vis tiek reikės ne jam asmeniškai. Bėda, kad kol taupusis premjeras spės visiems iki reikiamo lygio suveržti diržus arba kilpas, gali nebebūti ką įsivesti. Toks scenarijus yra visiškai pesimistinis, bet yra pagrindo jį svarstyti.
Bėdos vardas: Graikija
Graikija, kad nebankrutuotų, neseniai gavo pirmąją dalį iš 120 milijardų eurų dydžio paskolos. Jos prireikė todėl, kad naujokams labai griežtus Mastrichto kriterijus taikantys eurozonos šeimininkai neturi jokių svertų priversti laikytis fiskalinių taisyklių tuos, kurie euro zonoje jau gyvena. Spjovusi į tokias taisykles Graikija atsidūrė ties bankroto riba, nes tapo nepajėgi refinansuoti savo 300 milijardų eurų skolą.
Maža to, graikų profsąjungos, į bet kokius mėginimus taupyti atsako streikais ir riaušėmis. Jos šventai įsitikinusios, kad prigimtinė šalies darbuotojų teisė yra pensinis amžius nuo 53 metų, 13-asis ir 14-asis atlyginimas valdininkams bei tiesiog skolų nemokėjimas.
Eurozonos šalys, kurios dabar turi šiuos dalykus apmokėti, buvo priverstos nusileisti ir kratyti pinigines, kad bent porai metų atidėtų Graikijos bankrotą ir turėtų laiko paieškoti išeities. Taip sudarytas precedentas, įrodantis, jog viena ar kita šalis gali tiesiog nepaisyti jokių kriterijų arba reikalavimų. Pasigirdę raginimai pašalinti tokią šalį iš eurozonos skamba grėsmingai, bet jokio pašalinimo mechanizmo nėra. Kaipgi uždrausi valstybei toliau vykdyti atsiskaitymus eurais, jei ji nori?
Įkandin graikų, jei turės pakankamai įžūlumo, gali sekti kiti. Jei Ispanija, Italija, Portugalija, Graikija ir Airija, kartais vadinamos ne itin maloniu pagal pirmąsias šalių pavadinimus raides anglų kalba PIIGS vardu (ta pačia anglų kalba tai tariasi kaip „kiaulės“) taptų nemokiomis, nukentėtų ne tik Vakarų valstybių bankai, pirkę šių valstybių vertybinius popierius. Pagal apklausas, vokiečiai, kurie yra pagrindiniai „graikiškų problemų“ finansuotojai, jau ir šį kartą nenorėjo mokėti už kitų susigalvotas privilegijas. Juokinga manyti, kad euro įsivedimą tokiomis aplinkybėmis vėl ims svarstyti britai.
Avantiūros rezultatas
Politologas Vytautas Radžvilas priminė, kad pats euro įvedimas buvo ne finansinis ar ekonominis, o, pirmiausia, politinis sprendimas. „ES iki šiol kontroliuojama neturint aiškios strategijos. Akivaizdu, kad euro zonos kūrimas turi avantiūros bruožų.
Sukurti euro zoną pakurstė siauri bankų interesai, todėl dabar visa ES moka didžiulę kainą už šį neapgalvotą žingsnį. Be abejo, euro nepanaikinsi, taigi kiekvienos valstybės reikalas adekvačiai šią situaciją suvokti ir veikti atsižvelgiant tik į savus interesus. Deja, Lietuva ir Graikija šiuo atveju − ryškus kontrastas“, − sakė ekspertas.
V. Radžvilas mano, jog graikai suprato, kad gelbėjama pirmiausia bankinė sistema. „Nežinau, ar jie mąstė ciniškai, ar blaiviai, tačiau jie parodė, kad puikiai supranta ES žaidimo taisykles. Graikija žino, kad jos ekonomikos žlugimas kelia grėsmę visos ES ekonomikos stabilumui ir tuo meistriškai pasinaudojo siekdama naudos sau. Jie kalbėjo net ne prašytojų, o ultimatumo kalba. Lietuvai iki to labai toli“, − pasakojo politologas.
Galbūt Lietuvos nepriėmimas į eurozoną buvo neapdairus jos šeimininkų žingsnis? Lietuva kitaip nei dauguma šalių yra dažniausiai linkusi vykdyti jai keliamus reikalavimus uoliau, nei reikalauja sveikas protas. Tą puikiai iliustruoja ir vien politiškai motyvuotas Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, trečdaliu pabranginęs elektrą vartotojams. Graikišku košmaru Lietuva Europai vargu ar virstų.
Užprogramuota baimė – nepagrįsta
Šiandien niekas nežino, kas nutiktų, jei euras žlugtų. Niekas net nesvarsto, kas ištiktų visus paėmusius paskolas šia valiuta. Be jokių abejonių gero būtų mažai. Tad dauguma politikų ir ekonomistų linkę toliau tikėti euro nauda ir ateitimi.
Lietuvai įsivedus eurą viskas brangs, mokesčiai didės, o atlyginimai nekils – tokiais lozungais mėtosi euro priešininkai, kurių, anot pastarųjų apklausų, kiek daugiau nei pusė. Lietuva ne išimtis: apklausos rodo, kad ir estai būsima nauja valiuta nesidžiaugia.
Vilniaus universiteto ekonomikos profesorius Jonas Čičinskas nesistebi tokia žmonių reakcija ir sakė, kad ji tiesiog susijusi su istoriniu patyrimu, tad yra tiesiog neišvengiama. „Nuo seno pinigai buvo keičiami tada, kai valdžia nebegali vykdyti įsipareigojimų, pinigai tampa nepatikimi. Mūsų regione visąlaik taip ir būdavo: keitė červoncus į rublius, paskui senus rublius į naujus, kitur – irgi panašiai. O keičiama būdavo skirtingomis proporcijomis. Jei pinigai sąskaitose – vienaip, grynuosius – vėl kitaip. Žmonės tokias patirtis apibendrina ir sako: gero nelauk, valdžia vėl nukirps“, – „Balsas.lt savaitei“ kalbėjo ekonomistas.
Tačiau dabartinė situacija su istoriniu kontekstu neturi nieko bendra, mat, profesoriaus žodžiais, euro Lietuvoje įvedimas būtų „esamos padėties galutinis apipavidalinimas“ – litas juk susietas su šia valiuta. Pasiskolinusiems eurais įvedimas būtų gera žinia – su litu išnyktų jo devalvavimo baubas.
Panašios nuomonės laikėsi ir finansų rinkų specialistas Saulius Racevičius. Esą euro įvedimas tėra techninis dalykas, tad manyti, kad vien tai pakels kainas – neprotinga. S. Racevičius, klausiamas apie galimai neva brangsiantį nekilnojamąjį turtą, taip pat buvo skeptiškas. „Kaip galima branginti turtą, jei niekas į apyvartą neišleidžia pinigų, kad tą turtą pabrangintų?“ – retoriškai klausė jis.
Valdo investuotojų emocijos
Euro zoną apėmęs netikrumas – laikinas, viską lems situacija kapitalo rinkose, mano J. Čičinskas. Jis priminė, jog abejonės dėl euro tvirtumo nėra naujos. „Nepasitikėjimas ir netikrumas kapitalo rinkose persiduoda ir euro zonai, tad iš čia ir atsiranda tas grėsmės jausmas“, – aiškino pašnekovas. – Tačiau dabar stebime, kaip reaguoja JAV ir Europa. Regis, nusiteikimas reaguoti sutelktai yra.“
Ekonomisto nestebina nei eurą laidojantys kolegos, nei jį aukštinantys. Esą nuotaikas euro stabilumo klausimu diktuoja kapitalo rinkos, tad situacija dažnai būna emocinga, iracionali. „Tad niekas negali nei moksliškai paskaičiuoti, nei paaiškinti. Ir tenka sakyti: ir taip gali būti, ir anaip“, – apibendrino profesorius.
Nepavydėkime estams
Ministro pirmininko A. Kubiliaus entuziazmą ekonomistai supranta. „Premjeras elgiasi taip, nes žino, kad, jei sakys blogai, tai bus blogai, o jei sakys gerai, gal bus gerai. Čia nuo emocijų priklauso“, − komentavo J. Čičinskas.
Estams nereikia pavydėti, euras stebuklų jų šaliai nepadarys, bet ir nepakenks, mano pašnekovas. J. Čičinskas vertina, kad stabilios ekonomikos laikais pakvietimas į euro zoną Estijai būtų labiau naudingas. „Estai tiesiog žengė paskutinį žingsnelį, tai turime padaryti ir mes“, – teigė jis.
Nors mūsų premjeras žinią, jog ES eurą pasiūlė įsivesti Estijai, sutiko džiaugsmingai, esą Lietuvai – tai tik geras ženklas. J. Čičinskas siūlo per daug nesidžiaugti: Vyriausybei teks tvarkytis su biudžeto deficitu. O jei jį ir likviduosime, kaip numatyta iki 2012-ųjų, galime turėti problemų su ilgalaikių palūkanų normomis.
Tiesa, anot ekonomisto, gali atsitikti ir taip, kad net ir šiemet biudžeto skylių sumažinti tiek, kiek planuota, nepavyks, ir įtampa tik didės. Daug ką lems šie ir kiti metai.
TIK FAKTAI
Euro įvedimo kriterijai
Infliacija neturi būti 1,5 procentinio punkto didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos vidurkis.
Metinis biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. praėjusių fiskalinių metų pabaigos bendrojo vidaus produkto (BVP). Arba bent jau reikalaujama pasiekti lygį, artimą 3 proc. Išskirtinės ir laikinos išimtys leidžiamos tik tam tikrais atvejais.
Valstybės skola neturi viršyti 60 proc. BVP praėjusių fiskalinių metų pabaigoje arba bent jau šis rodiklis turi būti pakankamai ryškiai mažėjantis ir rodyti, kad tinkamas lygis bus pasiektas patenkinamu laiku.
Valstybė turi būti dalyvavusi Valiutų keitimo kursų mechanizme, Europos pinigų sistemoje dvejus pastaruosius metus ir per šį laikotarpį nedevalvavusi savo valiutos.
Nominali ilgalaikių paskolų palūkanų norma turi būti ne daugiau kaip 2 procentiniais punktais didesnė nei trijose geriausius rodiklius turinčiose valstybėse narėse (atsižvelgiant į infliaciją).
