Britų rašytojo Erikas Artūras Bleras, labiau žinomo Džordžo Orvelo slapyvardžiu novelėje „1984“ sukūrė įtampos, priespaudos ir smurto kupiną totalitarinę visuomenę. Savo žanro genijumi vadinamas autorius sistemą pavaizdavo taip tiksliai, kad jo knyga tapo sinonimu, norint apibūdinti reiškinius, kurie gavę per didelę valdžią, išsigimsta ir pamina pirminius savo principus – tampa visą apimančia priespaudos mašina. Istorija mums pateikia eilę panašių pavyzdžių.
Vienas iš esminių totalitarizmo, sukurto kūrinyje „1984“ bruožų – vadinamoji naujakalbė. Naujakalbę, esą, sukūrė visuomenę pavergusi sistema, siekianti sukurti „naują“ žmogų, sulaužyti jo norą priešintis ir mastyti taip, kaip jis to norėtų. Šio proceso esmė – nauja kalba, kurioje sunaikinama galimybė galvoti ir kalbėti pačiam. Kalba, sukurta (tiksliau tariant, stipriai nuskurdinta ir perkurta senoji kalba) taip, kad ja priverstinai kalbantis žmogus praranda galimybę išsireikšti taip, kaip to nenorėtų valdanti sistema. Terminai, sakinių daryba ir raiška tampa galingu smegenų plovimo įrankiu, nes žmogus naudodamasis naujakalbe kapituliuoja, kalba taip, kaip jam primeta naujieji šeimininkai, neturėdamas galimybės išsireikšti savaip, laisvai ir priešingai. Tokia yra naujakalbės esmė niūriame pasaulyje, nupieštame Džordžo Orvelo.
Šiandien, nenatūralios seksualinės orientacijos revoliucijos šauklių armijai žengiant į Lietuvą, tenka stebėti dar vienos naujakalbės kišimą visuomenei, kurioje mes gyvename. Naujosios tvarkos (kurią mes galime išvysti nuvykę į tokias šalis kaip Olandija, Prancūzija ir t.t. bei pasidomėję, kaip tuose kraštuose yra auklėjami vaikai, kuriamos šeimos) šalininkai, valdantys masines informavimo priemones, šou verslą ir įvairias organizacijas bei valstybinius organus, pateikia mums eilę terminų ir darinių, kuriuos mes kasdien girdime, kurie jau tapo įprasti ir, manoma, suprantami.
Visais laikais terminais buvo labai manipuliuojama, siekiant užvaldyti žmonių protus. Tokios pačios taktikos imasi ir šiandieniniai tradicinės šeimos sampratos griovėjai. Tolerancija, laisvė, diskriminacija – tai tik dalis terminų, kurie tapo nusavinti ir paversti dar vienos naujakalbės – smegenų plovimo ginklu.
Pradėkime nuo termino, nuo kurio ir prasideda visa šita košė. Terminas homoseksualizmas, be aiškios antrosios dalies, susideda iš žodelio „homo“, kuris lotyniškai reiškia žmogus. Tačiau, teisybės dėlei, reiktų paminėti, kad terminas kildinamas ir iš graikiško žodžio „homos“, kuris reiškia „toks pat“. Graikiškas žodis „hetero“, savo ruožtu, reiškia „kitoks“. Kyla klausimas, ką iš tikro mums reiškia šie terminai? Ar homo-seksualistas todėl, kad tai žmogiška, ar todėl kad „toks pat“?
Lyg ir viskas aišku, tačiau kai įvedami tokie žodžiai kaip „homofobija“, viskas tampa labai nesuprantama, o tada lengvai manipuliuojama. Į šitą žodžių pasiutpolkę pažiūrėjus iš kito kampo, gaunasi kad žmogus, vadindamas save hetero-seksualu, sau teigia, kad jis yra „kitoks“ (hetero – kitoks), o neigiamai apie homosekalumą atsiliepęs, apšaukiamas homofobu, taip lyg jis bijotų (fobija - stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų baimė ) žmonių. Bijotų liguistai, būtų ligonis. Tokia ir yra naujakalbės idėja. Sukti terminai, iš pirmo žvilgsnio logiški ir aiškūs, tave priverčia save laikyti ligoniu ir kitokiu...
Terminas „homofobija“ vartojamas nenatūralios orientacijos atstovų, pašiepiamai parodyti, jog visi nepritariantys jų afišavimuisi yra ligoniai. Puikus naujojo totalitarizmo pavyzdys – asmenys, nuolat pabrėžiantys abejotiną ir įtarimų keliantį faktą, kad prieš kurį laiką, homoseksualizmas buvo išbrauktas iš ligų sąrašo, visus jiems nepritariančius vadina ligoniais. O naujakalbė puikiai pasireiškia ir tame, kad sklando mitas, paskleistas homopropagandistų, kad didžiausi „homofobai“ patys homoseksualistai, tik tai slepiantys. Naujakalbė čia sudėlioja visus taškus „homo fobas“ = bijo tokių pat kaip jis. Manipuliacija terminais – galingas ginklas.
Naujai sukurti dariniai viena, tačiau egzistuoja eilė žodžių, kurie prarado savo tikrąją reikšmę, ir tapo nedoro gyvenimo būdo šauklių ginklu.
Kad ir žodelis „tolerancija“. Neužtektų ir kelių straipsnių, kad iki galo patiektumėme tai, kuo šiandien tapo šis gražus žodelis. Yra toks posakis: „pelnęs reputaciją, kaip anksti besikeliantis, gali miegoti iki popietės...“
Taip ir su tolerancija. Kur tik mes girdime apie įvairaus plauko ištvirkėlius, visur skamba žodis tolerancija. Paradai, programos, festivaliai ir eilė kitų renginių ir procesų, kviečia būti tolerantiškiems. Deja šiandien šis žodis tapo dar vienu najakalbės ginklu. Tapo įprasta, jog jeigu tu nešoki pagal homoseksualizmo dūdelę, tu – netolerantiškas. O jei tu toks, vadinasi ir tamsus, kvailas, atsilikęs ir ligonis.
O negi taip kalbėti yra tolerantiška? Kur tolerancija kitokiam požiūriui? Laisvai nuomonei? Tradicijoms? Kur jūs matote toleranciją tame, kad „moderniuose“ Vakarų valstybėse vaikai mokyklose supažindinami su homoseksualizmu, o tėvams draudžiama savo vaikų neleisti į tokias pamokas?
Kur tolerancija tame, kad už neigiamą atsiliepimą apie homoseksualizmą, kunigai sodinami į kalėjimus ? Tai ne tolerancija, gerbiamieji, ir nepakibkite ant šio kabliuko. Jei jūs vis dar tikite, kad homoseksualizmas lygus tolerancijai, pasidomėkite, kaip rengiami nenatūralams neįtinkančių „gėjų pupulių“ rinkimai, ir kaip juose tyčiojamasi iš tokių asmenų, kaip KGB pragarą praėjusį, seną dvasininką, už Lietuvos laisvę kovojusį monsinjorą A. Svarinską. Tai ne tolerancija, čia jos nėra nė kvapo...
Kitas puikus „tolerancijos“ pavyzdys yra tai, kaip gėjai atsiliepia apie Seimo narį Roką Žilinską, viešai paskelbusį, kad nepritaria paradams ir rėkavimams apie lovos reikalus.
Beje, homoseksualistai, savo paradus, visada vadina anglišku žodeliu „pride“, kuris reiškia išdidumą, pasididžiavimą. Lyg vienintelis dalykas, kuo tie žmonės gali didžiuotis – tik tai, jog jie miega su tos pačios lyties asmenimis... Išdidumas nusavinamas taip pat.
Žmogaus teisės, linksniuojamos greta žodelio „tolerancija“ mus taip pat parklupdo. Jei tu prieš homoseksualizaciją, tai tu - prieš žmogaus teises, suprask – prieš patį žmogų. Apie kokias teises mes kalbame? Kokių teisių jiems neužtikrina, tarkime mūsų šalis – Lietuvos Respublika? Kiek žinau, niekur nėra nurodyta, jog „negalima priimti į darbą...“, „būtina naikinti...“ O mažumos išskyrimas, tai jau ne „žmogaus teisės“, o privilegijos. O privilegijas draudžia bet koks įstatymas.
Čia pat nuolat pabrėžiama, jog homoseksualistai yra „diskriminuojami“. Diskriminacija lot. discriminare, discriminatio – atskirti, atskyrimas) – teisių suvaržymas arba atėmimas asmeniui ar asmenų kategorijai. Grįžtame prie to, kad niekaip neaišku, kokių teisių negauna žmonės, vadinantys save homoseksualais? Šioje vietoje tiktų pakomentuoti įvykį, kada viena žurnalistė apsimetinėjo lesbiete, ieškodama darbo. Visi darbdaviai pabrėžė tą patį – mums tavo orientacija nerūpi. Deja terminas „diskriminacija“ kišamas vos prabylama apie homoseksualistus.
Džordžo Orvelo kūrinyje „1984“ buvo vaizduojami “minties nusikaltimai”. Šiandien, bet kokius teisingumo, sąžinės, minties laisvės principus paneigiantis reiškinys jau dygsta ir mūsų šalyje. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai kad ir naujausias (vienas iš gražesnių netolerancijos pavyzdžių) vieno žinomo homoseksualisto - rėksnio straipsnis, kuriame jis kaltina patriotus, jau porą metų rengiančius puikias šventes, be jokių incidentų, jog jie „galvoja“ taip, kaip jam nepatinka.
Naujakalbė fantastiniame kūrinyje ir mūsų visuomenėje – tik vienas iš žingsnių į galutinį tikslą. Pasauliniai gėjų sąmokslai ir panašios teorijos – kitų straipsnių temos. Šis tik kviečia pamąstyti apie terminus kuriuos naudojome, apie tai kuo jie tapo šiandien. Apie naujuosius terminus, kuriuos mus verčia naudoti, ir apie tai, prie ko mus prives ateityje.
Nepasiduokite jums primestoms taisyklėms, jūs nesate ligoniai, jūs nesate „kitokie“, jūs nesate nekenčiantys. Išsilaisvinkite iš šio žaidimo, ir į jums metamus kaltinimus ar patyčias pažiūrėkite kitu kampu. Demaskuokite šitą melo sistemą, o ne įsitraukite į jos žaidimą.
