Pasak Teisės instituto ekspertų, per pastaruosius 10 metų nusikalstamumo lygis Lietuvoje iš esmės nesikeičia, netgi nežymiai mažėja. Tačiau policijos suvestinėse žiaurių nusikaltimų – nužudymų, žaginimų – per metus užregistruojama maždaug po 250. Apie tai, ar įmanoma apsisaugoti nuo smurtautojų, juos „išskaičiuoti“, apie žmogaus teises su Teisės instituto Baudžiamosios justicijos skyriaus vyresniuoju mokslo darbuotoju daktaru Karoliu Jovaišu kalbasi „Akistatos“ žurnalistė A. Žutautienė.
– Pasaulio spaudoje skelbiama, kad amerikiečių mokslininkai atrado formulę, pagal kurią galima „išskaičiuoti“ nusikaltėlį maniaką. Kokia jūsų nuomonė?
– Netikiu tokiais atradimais. Tikiu dėsningumu – per tam tikrą laiką atsiranda išsigimėlių, prievartautojų, monstrų. Taip, kaip tikėtina, kad ateityje bus tam tikras skaičius žmonių žūčių, praradimų, avarijų ir pan. Tačiau „nuskenuoti“, kuris žmogus taps maniaku, neįmanoma. Na, kas galėjo tikėtis, kad Breivikas bus toks maniakas?.. Tokioje sočioje, ramioje, laimingoje Norvegijoje. Niekas.
O kad tokių maniakų bus – tai dėsningumas. Jų visada buvo, yra ir bus. Pasaulis nelaisvas nuo nusikaltimų, nuo išsigimėlių, maniakų, žudikų, žagintojų. Galbūt galima „išskaičiuoti“ žmonių, pasižyminčių tam tikrais polinkiais, tam tikromis psichinėmis savybėmis, grupę, iš kurios gali kilti didesnė rizika, kad žmogus gali nusikalsti ar tapti nevaldomu monstru. Bet tai tik tikimybė ir tam tikras dėsningumas – nieko daugiau.
– Statistika rodo, jog pastaruoju metu nusikaltimų skaičius stabilus – pernai užregistruota 212 nužudymų. Kokias tendencijas pastebite? Ar galime sulaukti nusikaltimų kreivės šoktelėjimo? Juk ir toliau tęsiasi sunkmetis...
– Nusikaltimų šuolis jaučiamas tada, kai keičiasi ekonominė-socialinė formacija. Tada kinta nuo jos priklausomas žmonių mąstymas: neprisitaikoma prie naujos socialinės aplinkos, seni ryšiai nutrūksta, nauji – nesusiformuoja. O pastaraisiais metais kasmet įkalinimo įstaigas papildo maždaug 2–3 procentai naujų nusikaltėlių.
Didysis žmogžudysčių bumas Lietuvoje vyko privatizacijos (arba „prichvatizacijos“) laikotarpiu. Tuomet žmonės buvo bauginami, reketuojami, žudomi konkurentai. Buvo sudaryta terpė žudynėms. 1990 metais užregistruotos 224 žmogžudystės, 1991 metais – 260, 1992 metais – 303, 1993-iaisiais – 480 žmogžudysčių, o 1994 metais, kai siautėjo „Vilniaus brigada“, pasiektas rekordinis nužudymų skaičius – 523.
Dabar žudymų banga atslūgo, bet smurtinių mirčių skaičius vis tiek išliko stabiliai aukštas. Nuo praeito dešimtmečio žmogžudysčių ėmė pamažu mažėti, o pastaraisiais metais jis maždaug stabilus – apie 250 per metus.
Sovietmečiu vyravo buitinės žmogžudystės – jos sudarė apie 80–90 procentų. Laikui bėgant pakito jų struktūra: buitinių sumažėjo, užtat dabar maždaug pusė žmogžudysčių įvykdoma profesionaliai – dėl interesų konflikto, pašalinant konkurentus ir pan. Tai nulėmė visuomeniniai santykiai.
– Taigi apsisaugoti nuo smurtautojų nėra jokių šansų?
– Amerikiečių sociologas V. Foksas tyrė keletą šeimų – apie 400 žmonių. Vienoje šeimoje iš kartos į kartą vyrai tapdavo vagimis ir plėšikais, o moterys – prostitutėmis.
Kita vertus, žymiai didesnė tikimybė, jog žmogus, augęs asocialioje aplinkoje, kur kultivuojamas smurtas, gali įvykdyti nusikaltimą. Ne veltui sako, jog įkalinimo įstaigos – nusikaltėlių universitetai. Tai tiesa, tačiau alternatyvos toms bausmėms, kad ir kas ką siūlytų, nėra jokios. Egzistuoja nusikalstamumas – egzistuoja ir bausmė. Pataisysi tą nusikaltėlį ar nepataisysi – kita kalba. Taip buvo ir bus, nes niekas negali padaryti taip, kad žmonės nesirgtų, nemirtų, kad visi žmonės būtų laimingi.
Kitas klausimas, ar toji bausmė teisinga, adekvati padarytam nusikaltimui, ar mes suteikiame reikiamas sąlygas nusikaltėliui pasitaisyti. Bet jeigu sudarytume tokias sąlygas kaip Norvegijoje ar Danijoje, tai nusikaltėlius ne bausmės siųstume atlikti, o – į sanatoriją, kurortą. Jie negali gyventi geriau už tą, kuris gyvena žemiau pragyvenimo ribos.
Taigi absoliučios tiesos nėra. Amerikiečiai labai teisingai yra pasakę: „Pavogsi dolerį – sėsi į kalėjimą, pavogsi geležinkelį – būsi senatoriumi“. Dabar vyksta lygiai taip pat ir visais laikais bus taip pat.
– Tai gal mes patys sudarome sąlygas didėti nusikaltėlių armijai? Juk vaikams vis primename jų teises, tik apie pareigas nutylime...
– Taip, per daug suteikiame vaikams teisių. Ir tas posakis: „Nėra blogų vaikų, yra tik blogi mokytojai“ man nepatinka – aš nesutinku.
Pažvelkime giliau. Prieš nukryžiuojant Kristų, jis pasakė Petrui: „Dar nepragydus gaidžiams tu mane tris kartus išduosi“. Ir jis Kristų išdavė. O Judas jį išdavė už 30 sidabrinių. Tai kas gi kaltas? Išeitų, kad kalti ne tie, kurie jį išdavė, o kaltas pats Kristus – Mokytojas, Mesijas, tas, kuris atėjo mūsų kaltes išpirkti... Idiotizmas!
Lygiai toks pat idiotizmas ir dabar. O kodėl? Tai vis tos kvailos žmogaus teisės. Žinoma, žmogaus teisės – šventas dalykas, tačiau kai jos iškreiptai suvokiamos, kai iškeliamos ant altoriaus, tai užmirštama, kad jei gini žudiko, žagintojo, prievartautojo, smurtautojo teises, tai užmiršti aukos teises.
Juk teisės visada turi savo adresatą. Štai mokykloje siautėja koks nors avigalvis, fiziškai stiprus pusbernis, kuris skriaudžia, muša vaikus, o jo iš mokyklos neišmeta, nes, girdi, negalima – gali būti pažeistos jo teisės. O kad 20 ar 30 vaikų teisės pažeistos, niekam nerūpi...
– Na, čia taip pat ir su psichiniais ligoniais, kurių negalima išvežti gydyti, kol ko nors nepapjauna, nes galinčios būti pažeistos jų teisės...
– Na, štai ir priėjo ožka liepto galą. Kieno teisės pažeidžiamos? Įstatymui lojalaus piliečio ar to piliečio, kuris kelia grėsmę visuomenei? Visada tenka rinktis iš dviejų. Nebūna taip, kad visų teisės gali būti gerbiamos. Jei gerbi nusikaltėlio teises, vadinasi, pažeidi aukos teises.
– Vyresnioji karta tvirtina: „Anksčiau laikėmės dešimties Dievo įstatymų, ir nusikaltėlių buvo žymiai mažiau“.
Na, dešimt Dievo įsakymų yra baziniai žmogaus dorovės principai, bet įstatymuose jie naudojami su kai kuriomis išlygomis.
„Nežudyk“ – bet įstatymas numato, kokiais pagrindais, kokiomis taisyklėmis remiantis galima atimti žmogaus gyvybę.
„Nevok“ – tačiau yra numatyta, kokiais pagrindais valstybė gali atimti turtą, gali apginti visuomenės interesą, už tai teisingai atlyginant.
Teigiama – „Nekalbėk netiesos“. Bet parodykite man žmogų, kuris nemeluoja. Ir kaip žmogus gali nemeluoti? Tik idiotas, šventasis ar genijus gali nemeluoti. Tas, kuris sako, kad jis niekad nemeluoja, yra paskutinis melagis ir niekšas.
– Daugėja nuteistųjų iki gyvos galvos. Turime maitinti vis didesnę smurtautojų, maniakų, iškrypėlių armiją. Ar tikslinga?
– Taip jau priimta, jog tarp teisininkų apie mirties bausmę nediskutuojama. Yra įstatymas, ir viskas.
Vis dėlto noriu priminti štai ką. Nors mirties bausmė yra uždrausta įstatymu, esama įstatymo, kuriuo leidžiama ginti save, savo turtą, šeimą, artimuosius. Ir gintis netgi atimant gyvybę užpuolikui. Kai besigindamas žmogus atima kitam gyvybę, jis yra prokuroras, teisėjas ir budelis viename asmenyje. O juk yra įstatymas, draudžiantis taikyti mirties bausmę! Tačiau Baudžiamojo kodekso norma apie būtinąją gintį paneigia šį draudimą.
Vadinasi, tik valstybė negali taikyti mirties bausmės, bet vėlgi – ir valstybė gali. Štai jei nusikaltėlis ar suimtas žmogus pabėgo iš įkalinimo įstaigos, prieš jį galima panaudoti ginklą.
Kad galima tam tikrais atvejais panaudoti ginklą prieš asmenį, yra numatyta Lietuvos baudžiamojo kodekso ir Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos. Tarkim, žmogus, kaltinamas nužudymu, pabėga, tada prieš jį panaudojamas ginklas – 9 gramai švino jam bus mirties bausmė, nors ji ir uždrausta. Maža to, kol jis nenuteistas, jam galioja nekaltumo prezumpcija ir dar gali būti taip, kad pasirodys, kad tas žmogus iš viso nekaltas. O jam jau įvykdyta mirties bausmė, kuri yra uždrausta!
Iš šalies gal tai atrodo kaip įstatymų priešprieša, bet tai yra normų konkurencija, o jos neišvengiama nei vienoje šalyje. Tai yra visų laikų ir viso pasaulio bėda.
Deja, ateities perspektyvos nėra labai šviesios. Mano požiūriu, situacija tik blogės. Deja, žmogaus tokia prigimtis: jis savimyla, egoistas, pilnas narcisizmo. Sričių, kuriose jis galėtų pasireikšti, yra šimtus kartų daugiau nei sovietmečiu: nusikaltimai elektroninėse, finansinėse erdvėse, versle, o kur dar kontrabanda, narkotikai ir pan.
– Naujasis įstatymas, turintis saugoti šeimas nuo smurto, sulaukė įvairių vertinimų. Jūsų požiūriu šis įstatymas – niekinis?
– Dabartinis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas – aš visada sakiau ir sakysiu – yra teisinės minties aborto auka, idiotiškas įstatymas. Juk jeigu vyras šeimoje sužalojo moterį, vaikus, smurtauja be jokio pagrindo – už tai Baudžiamajame kodekse yra numatytos normos. Žmogaus sužalojimą, smurtą šeimoje įrodyti yra daug lengviau, nei kur nors, tarkim, įvykdytą gatvėje ar kitoje viešoje vietoje, kur auka dėl streso, dėl patirtos baimės ar kitų aplinkybių net negali atpažinti smurtautojo. O smurto šeimoje atveju, jei yra ekspertų ir medikų nustatytas sužalojimo laipsnis, užtenka vieno liudytojo parodymų – ir mušeiką galima teisti. Taigi kam tas naujasis įstatymas? Baudžiamasis kodeksas veikia ir be to įstatymo.
Dabar pažiūrėkime, ką tas įstatymas numato. Turiu galvoje tik nežymų sveikatos sutrikdymą ir smūgių sudavimą – pagal 140-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį. Kokios taikomos tokiam smurtautojui bausmės? Laisvės atėmimas, laisvės apribojimas arba areštas, viešieji darbai. Na, laisvės atėmimas beveik netaikomas, o kai skiriami viešieji darbai ar areštas, smurtautojas nedirba, gauna valgyti ir švarią patalynę. Taigi kas kenčia – smurtautojas ar šeima? Jis ne tik kad neišlaiko savo šeimos, bet ir grįžta į tą pačią šeimą. Tai ar ne idiotiškas įstatymas? Ką, smurtautojas vyras dega dėkingumu žmonai, kuri pasiuntė jį už grotų? Ar jis negali šeimos gyvenimo paversti tokiu pragaru, kad jokio įstatymo nepritaikysi?
Žodžiu, paėmę svetimos valstybės įstatymo modelį iniciatoriai jį savotiškai sterilizavo. Originale buvo numatyta gana racionali priemonė: kai smurto auka inicijuoja skyrybų procesą, galima pratęsti gyvenimo skyrium laiko tarpą. Ir per tą laiką galima civilinėmis teisinėmis priemonėmis nutraukti arba skyrybas, arba santuoką. Per tą laiką galima padalyti turtą, priteisti išlaikymą, iškelti smurtautoją iš buto – viskas numatyta, kad smurtas šeimoje būtų padarytas ekonomiškai nenaudingas smurtautojui.
Ir dar. Dabar tyrėjai užverčiami vis naujomis bylomis, nes privalo tirti tas smurto šeimoje bylas. O juk jie negali ištirti daugiau bylų nei gali ištirti... Atsukite vandens čiaupą – juk per valandą neišbėgs daugiau vandens, negu iki tol išbėgo. Jeigu negalima ištirti daugiau bylų, vadinasi, nukenčia kitos bylos.
Taigi šio įstatymo iniciatoriai, neva ginantys žmogaus teises, neturi jokio supratimo, kas yra žmogaus teisės.
A. ŽUTAUTIENĖ
