REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms išlaisvinus Lymaną, Rusijos kariuomenės vadovybė sulaukė kritikos iš Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo ir privačios karinės grupuotės „Vagner“ įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino. Politikos analitikams svarstant, kad Rusijos politiniame elite prasidėjo skilimas, „Deutsche Welle“ apžvalgininkas Konstantinas Egertas sako, kad tikruosius pragaro vartus Vladimirui Putinui atvėrė jo paskelbta mobilizacija.

Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms išlaisvinus Lymaną, Rusijos kariuomenės vadovybė sulaukė kritikos iš Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo ir privačios karinės grupuotės „Vagner“ įkūrėjo Jevgenijaus Prigožino. Politikos analitikams svarstant, kad Rusijos politiniame elite prasidėjo skilimas, „Deutsche Welle“ apžvalgininkas Konstantinas Egertas sako, kad tikruosius pragaro vartus Vladimirui Putinui atvėrė jo paskelbta mobilizacija.

REKLAMA

Žurnalisto Vladimiro Laučiaus pokalbis su K. Egertu – TV3 žinių „Dienos komentare“.

Po Lymano išlaisvinimo ir po to, kai Jevgenijus Prigožinas su Ramzanu Kadyrovu pažėrė kritikos Rusijos generaliniam štabui, politikos apžvalgininkai ir analitikai ėmė svarstyti, ar vyksta skilimas Rusijos politiniame elite. Ar sutinkate su šia nuomone? 

Tam, kad žinotume, ar Rusijos elite įvyko skilimas, reiktų gyventi Vladimiro Putino galvoje, ko niekam nelinkėčiau. Manau, apie skilimą anksti kalbėti. Tiesiog klanai aiškinasi santykius, bando „prastumti“ savo žmones – tuo nė kiek neabejoju. Klanams tai būdinga – kovoti dėl pozicijų, antpečių, biudžetų. Bet skilimo nematau. Manau, iki jo dar gana toli. Nors, žinoma, Rusijos kariuomenės nesėkmės stums Putino aplinką apmąstymų apie savo ateitį link.

REKLAMA
REKLAMA

Ar visi šie veiksniai – kariuomenės nesėkmės, mobilizacija, užgrobtų ir net neužgrobtų teritorijų aneksija – sutrumpino Putino režimo politinio gyvenimo trukmę?

REKLAMA

Be abejo. Ypač mobilizacija atvėrė prieš Putiną pragaro vartus, kurių atsivėrimo jis, manau, dar nesuvokia. Iš esmės, iki mobilizacijos paskelbimo rugsėjo 21 dieną karas daugumai Rusijos piliečių buvo kažin kas tolima. Tai buvo vakaro karas sėdint ant sofos ir žiūrint laidą su Vladimiru Solovjovu. O dabar šis karas ateina į daugelį šeimų, ir, deja, ateina su sužeistaisiais ir žuvusiųjų kūnais.

Kas bus po Putino? Naujas FSB-KGB atstovas?

Nemanau, kad Putiną galima pakartoti. Jis atėjo tam tikru laiku, turėdamas tam tikrą savo šalies sampratą. Beje, kaip paaiškėjo, ta jo samprata buvo gana teisinga, ir todėl jis jau 22 metus sėdi Kremliuje.

REKLAMA
REKLAMA

Bet nemanau, kad Putino modelį galima pakartoti: jis per daug suaugęs su pačiu Putinu. Tai nostalgiški prisiminimai apie SSRS, imperinis resentimentas, revanšizmas. Manau, jei rūmų perversmas vis dėlto įvyks ir valdžia atiteks tos pačios aplinkos žmogui, tai karą jie greičiausiai mėgins užbaigti, nes šis karas iš esmės – būtent Putino karas. Pakako pažvelgti į Rusijos pseudoelito atstovų veidus, kai Kremliuje buvo pasirašomi tie beprasmiai aneksijos popiergaliai, kad suprastume, jog ten nėra jokio optimizmo, yra tik baimė ir įtampa.

Kol Putinas bus Kremliuje, bus ir ta baimė. Kai tik jis pasitrauks, manau, daug kam ta baimė praeis. Nors tai nereiškia, kad Rusijoje atsiras nuostabi demokratija. Rusija, jei tik ji išliks kaip viena valstybė, sveiks dešimtmečius. Aš jau būsiu miręs, o ji vis dar sveiks. Jei apskritai sveiks.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ko turėtų siekti Ukrainos sąjungininkai – kad į Rusiją kuo greičiau ateitų demokratija, ar tiktų ir nedemokratinis, bet Vakarams palankus režimas – toks, kaip Pinočeto arba Salazaro? 

Ar jis bus palankus Vakarams – atskiras klausimas. Priklauso nuo to, kas yra Vakarai. Jamesas Sherras sakė, kad mums reikia Rusijos, kurioje bus taika su savimi ir kaimynais. To ir turėtų siekti pasaulio bendruomenė, Ukraina ir jos sąjungininkės. 

Kaip manote, ar mobilizuoti rusai gali atsukti ginklus prieš Kremlių, kaip kad norėtų, tarkime, Ilja Ponomariovas?

Tam tikra jų dalis gali imti maištauti, atsisakyti eiti į frontą, pasiduoti. Bet aš kol kas nematau 1917-ųjų vasario situacijos. Laimė, tai – ne Pasaulinis karas.

REKLAMA

Ir ne 1916 metai.

Taip, ne 1916 metų pabaiga. Ir visuomenė kitokia. Rusijos imperija tada buvo kaimiška ir neraštinga. Gali būti vietinių maištų, atsisakymų eiti į karą, masinių pasidavimų į nelaisvę. Realu ir tai, ką jau matėme – giminių protestai prieš mobilizaciją, ypač ten, kur egzistuoja stiprūs giminystės ryšiai, kaip antai Šiaurės Kaukaze, kur yra didelės šeimos.

Bet Rusijos problema ta, kad šie protestai yra politiškai neapipavidalinti, jie – silpni ir neturintys lyderių. Visus galimus lyderius Putinas pasodino į kalėjimą. Tai silpnina organizuoto pasipriešinimo Putino režimui galimybes. Bet vietiniai protestai gali įvykti.

REKLAMA

Ir štai čia prisiminčiau istoriją – 1917 metų vasarį. Neramumai Peterburge, dėl kurių žlugo Rusijos imperija, prasidėjo nuo to, kad moterys pasipiktino duonos trūkumu. Tokia kibirkštis gali virsti ugnimi. Bet aš kol kas nematau organizuotų politinių jėgų, kurios galėtų vadovauti protestams Rusijoje, būdamos nepasiekiamos Kremliaus režimui.

Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų