Apie tai laidoje kalbėjo Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas.
Ar Trumpas bando švelninti įtampą?
Kuri versija jums atrodo įtikinamesnė? Ar tai, kad D. Trumpas siekia švelninti įtampą prieš rinkimus ir sumažinti degalų kainas, ar vis dėlto tai, kad iš tiesų yra planas sugrąžinti Maskvą prie derybų stalo?
A. Medalinskas: Bet ir tas atsinaujinęs bandymas ieškoti taikos gali būti žingsnis, labiau skirtas rinkimams, o ne sprendimui atrasti. Nors kas žino, dabar, kai jau yra pajudėta, galbūt ir pats sprendimas gali atsirasti. Tačiau iš pradžių tai buvo savotiška naujo taikos proceso imitacija, nes iš tikrųjų situacija atrodė liūdnai. Dabar vis labiau matome, kodėl D. Trumpo administracijos situacija Ukrainos klausimu atrodo liūdnai.
Ji sulaukia labai daug kritikos pačiose Jungtinėse Valstijose. Aišku, iš oponentų demokratų, bet ne tik. Kritikos pasigirsta ir žiniasklaidoje, net „Fox News“ kartais leidžia sau pakritikuoti D. Trumpą. O statistika atrodė labai liūdnai – penki Witkoffo vizitai į Maskvą ir nė vieno į Kyjivą. Akivaizdu, kad šį dalyką reikėjo pakeisti. Tačiau visa tai, kas vyko toliau, sunkiai protu paaiškinama tiek politikos, tiek politinių technologijų požiūriu.
Iš principo Donaldas Trumpas pats iškėlė vadinamąjį Zelenskio arba Ukrainos klausimą ir pavertė jį vienu kertinių rinkimų kampanijos klausimų, nors galėjo būti ir kitų. Bet tada tampa aišku, kodėl taip atsitiko. Donaldui Trumpui reikėjo atsakyti į klausimą, kodėl tokios aukštos dyzelino kainos. Normalus atsakymas būtų toks: dėl to, kad Jungtinių Valstijų karas prieš Iraną yra užstrigęs, nors Donaldas Trumpas, kaip pats ne kartą skelbė, jį jau daug kartų buvo užbaigęs.
Taigi šių rinkimų klausimu galėjo tapti užstrigęs Hormuzo sąsiauris, Persijos įlanka ir Jungtinių Valstijų karas prieš Iraną. Tačiau kažkas Vašingtone, matyt, nusprendė, kad šis klausimas yra pernelyg skausmingas, nes parodo labai dideles D. Trumpo administracijos užsienio ir saugumo politikos spragas.
Suprantama, kad niekam nepatinka tas teokratinis mulų režimas, bet faktas yra tas, jog šis karas, kaip aiškėja iš žiniasklaidos pranešimų, buvo pradėtas mažai tariantis su generolais ir diplomatais, o Witkoffui su Kushneriu pavedant ieškoti derybų galimybių. Tačiau tos derybos pernelyg nevyksta. Ir visiškai nepasitarus su Europos partneriais – čia jau yra absoliutus faktas. Dėl to vėliau pačiam Trumpui teko tuos Europos partnerius kritikuoti.
Taigi čia iš tikrųjų yra labai didelė spraga. Bet kažkas nusprendė, kad gal geriau apkaltinkime Zelenskį ir Ukrainą. Matyt, nebuvo pagalvota, gal nepasidomėta sociologinėmis apklausomis ar kitais dalykais. Tačiau staiga prezidento Zelenskio ir Ukrainos klausimas iškilo visu smarkumu. Paaiškėjo, kad net tarp respublikonų yra žmonių, kurie klausia: „Palaukite, juk čia yra karo auka. Čia yra prezidentas, kuris kovoja už savo šalį. Kaip ten yra su korupcija Ukrainoje – jau kitas klausimas. Bet kodėl tu sudarei šitą sandorį su Putinu dėl dyzelino?“
Ir ne tik tai, kad tas sandoris buvo sudarytas, bet ir tai, kad jo apimtys yra menkos ir jis visiškai neišsprendžia problemos. Tai kam reikėjo Putinui dar kartą tiesti raudoną kilimą? Kai paaiškėjo, kad šis sandoris vertinamas labai kritiškai, kad net patys respublikonai kartu su demokratais sėda kalbėtis apie visus šiuos dalykus ir galbūt kartu pasirašys kokį nors bendrą dokumentą, kaip jau ir pasirašė, o jų skaičius dar gali augti, tada paaiškėjo, kad blogas yra Zelenskis.
Nes jis pasakė, kad tai yra silpnas stiprios valstybės veiksmas. Silpnas Donaldo Trumpo veiksmas. O jeigu Donaldo Trumpo veiksmas silpnas, vadinasi, ir pats Donaldas Trumpas silpnas. Ir čia prasidėjo labai emocinė reakcija, kokia prezidentui Donaldui Trumpui būdinga būtent prezidento Zelenskio atžvilgiu. Tada, gelbstint situaciją, kaip spėju, kilo klausimas, ar nereikėtų grįžti prie to, ką Ukraina jau seniai kėlė.
Gal iš tikrųjų reikėtų kalbėti bent apie dalinius žingsnius – vadinamąją energetinę taiką, susitarimą nebeatakuoti uostų, infrastruktūros ir kitų dalykų. Matyt, Donaldas Trumpas daug nelaukdamas iškėlė šį klausimą ir pareiškė, kad jau susitarta. Tačiau tada paaiškėjo, kad nei Maskva, nei Kyjivas negirdėjo apie tokį susitarimą, nors jis jau buvo paskelbtas kaip pasiektas. Ir iš viso to kyla klausimas, kad iš tikrųjų respublikonai ir pats Donaldas Trumpas jaučia labai sudėtingą situaciją dėl artėjančių rinkimų.
Jie gali pralaimėti ne tik Kongreso Atstovų Rūmų rinkimus. Anksčiau dar manyta, kad Senate galima išsilaikyti, tačiau dabar jau svarstoma, kad ir Senatą galima prarasti. Tada patys respublikonai pradeda save gąsdinti sakydami, kad jeigu demokratai ateis į valdžią, tai bus ne tik apkalta prezidentui Trumpui, bet ir jo aplinkos žmonėms prasidės parlamentiniai tyrimai bei kiti panašūs dalykai.
Ir Donaldo Trumpo administracija bei artimiausi jo žmonės šį klausimą jau priima kaip egzistencinį, žūtbūtinį. Dėl to visiškai susipainiojama visuose šiuose dalykuose. Jeigu dabar iš tikrųjų paaiškės, kad taikos procesas gali pajudėti, būtų labai gerai. Tačiau tuomet reikia kelti klausimą, kas buvo viena esminių problemų, žvelgiant iš Vakarų pusės. Ir čia teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši problema egzistavo ir valdant Bidenui, ne tik Donaldui Trumpui.
Tai yra amerikiečių nenoras garantuoti penktojo NATO straipsnio apsaugos valstybei, kurios nenorima priimti į NATO, tai yra Ukrainai. Ir čia kyla esminis klausimas. Nežinau, kiek teisinga informacija, kuri jau pasirodė Vakarų žiniasklaidoje, kad jeigu tai įvyktų, Amerika sutiktų su tuo, jog penktojo straipsnio garantijos atsirastų. Teritoriniai klausimai jau yra kiti klausimai. Tačiau esminis Ukrainos požiūris yra toks: kad ir kaip šis karas dabar pasibaigtų, svarbiausia, kad Ukraina būtų saugi.
Kad Putinas po kurio laiko, pavyzdžiui, praėjus žiemai, vėl neužsimanytų pulti Ukrainos teritorijos, pasijutęs, kad sėdi ant balto žirgo. Taigi reikia neleisti Putinui atsisėsti ant balto žirgo. O tai reiškia suteikti Jungtinių Valstijų saugumo garantijas. Jeigu tos garantijos būtų, tuomet, kaip suprantu, būtų galima įvesti Europos kariuomenės kontingentą, neleisti Putinui reikalauti apriboti Ukrainos kariuomenės dydį ir toliau kalbėti apie Ukrainos atstatymą bei kitus dalykus, jau nekalbant apie patį vadinamąjį taikos procesą.
Jeigu šie klausimai pajudėtų, tai iš tikrųjų būtų labai geras dalykas Ukrainai ir viso Europos regiono saugumui. Tačiau kadangi šioje istorijoje yra tiek daug tarpusavyje susipynusių dalykų, ji atrodo gana klampi ir kartais sunkiai paaiškinama.
Ar Trumpas imsis papildomų veiksmų?
Bet ar jums atrodo realu, kad D. Trumpas galėtų imtis tokių papildomų žingsnių, siekdamas išspręsti šį karą? Tuomet jis galėtų prieš lapkričio 3-iąją pareikšti, kad štai, mes išsprendėme šią situaciją.
A. Medalinskas: Jis dabar nelabai turi kito kelio. Ir čia susiklosto situacija, kurios anksčiau nebuvo. Jeigu anksčiau Trumpas sakė, kad tai yra Rusijos ir Ukrainos reikalas, tai dabar jis jau yra įklimpęs į visas šias situacijas. Iranas, Ukraina, kuri yra daužoma, Kyjivas, kuris dabar skendi tamsoje, kare prieš Iraną išnaudotos „Patriot“ raketų atsargos – ar trečdalis, ar du trečdaliai, kiek ten jų išnaudota. Kaltinimai prezidentui Zelenskiui, dyzelino sandoris ir daugybė kitų dalykų.
Akivaizdu, kad visa tai pasitrauktų į antrą planą, jeigu staiga atsirastų valia kalbėti apie energetinių objektų apšaudymo nutraukimą. Tačiau svarbiausias yra kitas klausimas. Tai klausimas, kurį aš kėliau nuo pat NATO viršūnių susitikimo Vilniuje. Tada maniau, kad tai yra kelias, kuriuo Bideno administracija, deja, nesiryžo žengti. Tai yra ne tik pripažinti Ukrainos kelią į NATO, bet ir imtis žingsnių, kad Ukraina taptų NATO nare. Čia kalbame ir apie tą patį penktąjį straipsnį.
Bideno administracija tam tiesiog nesiryžo. Tada atėjo Trumpas ir pasakė: „Jokiu būdu ne.“ Nes su rusais buvo sudaromi įvairūs susitarimai, taip pat norėta sudaryti ekonominius susitarimus dėl Sibiro, Arkties, retųjų metalų ir panašių dalykų. Ir Ukraina šiam procesui tik kliudė. Tačiau dabar atsidurta situacijoje, kai Ukrainos atžvilgiu reikia parodyti ne šiaip kažkokį signalą, o realų žingsnį.
Nes signalų, deja, jau nebepakanka. Per tuos porą metų žmonės įvairiuose pasaulio kraštuose, Vakaruose, Rusijoje, galbūt Azijoje ir kitur, taip priprato, kad išgirdus Donaldo Trumpo žodžius dar reikia pažiūrėti, kas bus po savaitės, po mėnesio ar vėliau. Todėl dabar vien signalo nebepakaks. Kiekvienas žmogus klausys ir galvos: „Palaukite, ar čia jau tikra? Ar čia iš tikrųjų taip bus? Ar nebus kitą dieną pasakyta, kad aš neatsimenu, kas vyksta?“
Vadinasi, gelbstint savo pozicijas lapkričio pradžioje vyksiančiuose rinkimuose, iki kurių liko vos kelios savaitės, reikia nebe signalo, o tikro žingsnio. Taigi susiklostė situacija, kurios, manau, dar visai neseniai labai mažai kas galėjo prognozuoti. Įklimpus į visas problemas su Iranu, Ukraina, Putinu, dyzelino sandoriu ir visa kita, staiga reikia ieškoti sprendimo. Ir pirmą kartą per visas šias kalbas apie vadinamąjį Trumpo taikos procesą reikia ieškoti tikro, realaus sprendimo.
Tiesa, labai vėluojant. Nes jeigu Ukrainai būtų buvusi suteikta labai rimta pagalba, ji galėjo perlaužti situaciją. Jeigu kalbame apie Bideno valdymo laikotarpį, tai galėjo įvykti 2022 metų pabaigoje, po Charkivo ir Chersono operacijų. Arba per 2023 metų vasaros kontrpuolimą, kuris įvyko, nors Ukraina negavo visos reikalingos ginkluotės. Dėl to tas kontrpuolimas ir nepavyko.
Arba tai galėjo būti padaryta Trumpo valdymo metais, jeigu Ukraina būtų turėjusi visą reikiamą balistinę ir antibalistinę ginkluotę, kai pradėjo atakuoti Rusijos naftos objektus ir Rusijoje kilo panika. Šia prasme tiek vienu, tiek kitu atveju buvo galima imtis tokių veiksmų ir ieškoti persilaužimo šiame kare.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
