Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Lygiai prieš metus ūkininkas su traktoriumi iškėlė varpą Kupiškio rajone, Antašavoje. Dabar jau aišku, kad laukuose, maždaug 2 metrų gylyje Antašavos bažnyčiai priklausęs varpas gulėjo 82 metus.
O jį atrado jaunas šio krašto ūkininkas.
„Nebuvo taip, kad ėjau ir atradau, daug metų užtruko paieškos“, – tikino varpą radęs Laurynas Družas.
Beveik 10-metį Laurynas laisvalaikiu ieškojo kadais paslėpto varpo. Specialiai paieškoms įsigijo brangią įrangą.
„Daugelis žmonių kalbėjo Antašavoj apie tą varpą, sudomino ir tiek“, – tikino Laurynas.
O praėjus metams po radybų, varpas grįžo į savo vietą.
„Vieną kartą gyvenime galbūt toks radinys gali pasitaikyti, aišku, smagu. Džiaugiuosi, kad grįžo į savo vietą“, – džiaugėsi Laurynas.
Ta pati šeima paslėpė, ta pati šeima ir surado
Įdomu tai, kad šį varpą prieš daugiau nei 8 dešimtmečius paslėpė Lauryno močiutės dėdė su dar trimis kaimo vyrais. Be specialios technikos vyrai sugebėjo iškelti, maždaug kilometrą nuvežti ir užkasti varpą.
„Net ratai sulūžo, gi sunkus, pusę tonos svėrė“, – pasakojo Lauryno močiutė Genovaitė Družienė.
„Ko visi bijojo, vokiečiai tada Antrojo pasaulinio karo metu surinkinėjo varpus ir juos lydydavo į kulkas, tai greičiausiai būtų buvęs išlydytas į kulkas“, – priežastį, kodėl varpas buvo paslėptas, atskleidė Antašavos bažnyčios klebonas Rimantas Gudelis.
Būtent Genovaitei, tuomet dar mokinukei, dėdė patikėjo paslaptį, kur varpas užkastas.
„Man dėdė parodė, bet liepė nesakyt, nei draugams, nei niekam, kad čia tas varpas paslėptas, niekam, kad neplepėčiau. Žinoma aš ir neplepėjau, ir užmiršau apie tą varpą“, – pasakojo Lauryno močiutė Genovaitė.
Per dešimtmečius Genovaitei pasimiršo ir tiksli vieta, o ir vaizdas keitėsi.
„Keitėsi viskas, ėjo melioracija, tie krūmai iškirsti, pasikeitė“, – tikino Genovaitė.
Žmonės negali atsidžiaugti
Bet istorija išskirtinė. Būtent tos pačios giminės atstovai su pagalbininkais kadais varpą išsaugojo, o dabar rado ir grąžino į savo vietą:
„Grįžta ne tik vaikai į tėvynę, bet ir varpas į savo vietą.“
„Kol nepranešė, aš netikėjau. Mes tik girdėjom gandus, kad kažkur yra, ir gandus, kad gal ir nebėra, visokių gandų buvo.“
Tad vietiniai ir ne tik, rinkosi į Antašavą savo akimis įsitikinti:
„Varpas grįžo.“
„Žinom žinom, dėl to ir atvažiavom.“
„Vėl turim, vėl skambės. Seniau gi skambindavo labai ir numiršta, ir krikštynos, vis varpai skambėdavo.“
„Ir visiems įdomu, kaip čia suskambės.“
Prireikė specialistų pagalbos
Varpas grįžo puikiai išsilaikęs. Tiesa, kad vėl kviestų žmones maldai, prireikė laiko ir specialistų rankų.
„Pirmiausia jis turėjo būti ištirtas, ar nėra mikro įskilimų, nes jei yra koks nors mikro įskylimas, varpas jau nebeskamba, barška tik. Reikėjo dar išsilieti šerdį, nes šerdies, kuri paslėpta, niekas nerado. Ir tada padaryti naują įtvirtinimo konstrukciją, nes ta ąžuolinė jau buvo supuvusi“, – pasakojo Antašavos bažnyčios klebonas.
Dabar parapijiečius šis garsas džiugins tris kartus per dieną. 8 ryte, vidurdienį ir 9 valandą vakare:
„Žinom, kad aštuoniom darban, 12 reik eit namo.“
„Gal gyventojų padaugės, prišauks varpai. – Norėtųsi? – Aišku, kad kuo daugiau kaimas atgytų“, – teigė zakristijonas Vidmantas Družas.
Būtent parapijiečiai esami ir jau išvykusieji ir pasistengė aukodami, kad varpas sugrįžtų į savo vietą.
Lygiai taip pat kaip ir anuomet, kai vietiniai rinko lėšas šio varpo įkėlimui.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
