Ar išties ateina laikas visiškai atsisakyti rusų kalbos dalyko pasirinkimo Lietuvos mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba, ir ką siūlo švietimo ekspertai arba Seimas? Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministras Jonas Petkevičius ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkės pavaduotojas Liutauras Kazlavickas.
Savivaldybės galėtų inicijuoti greitesnį rusų kalbos atsisakymą ar mažinimą, kaip tai padarė Vilnius. Kaip Vilniaus savivaldybei pavyko pasiekti šių tikslų?
L. Kazlavickas: Aš įsivaizduoju, kad didmiesčiai tikrai galėtų ir patys, be ministerijos galbūt pagalbos, apsieiti, tiesiog įsivardintų kaip iššūkį, kuriam ieškotų atskirų sprendimų. Pavyzdžiui, Vilniuje irgi tas pačias kalbas kalbėjome, kad greitai neįmanoma, susidursime su dideliais iššūkiais.
Taip, buvo iššūkių nemažai – mes netgi numatėme papildomą finansavimą pritrauktiems ispanų kalbos mokytojams, tai yra tiesiog papildomai, ypatingai, jeigu atvyksta žmogus su pedagoginiu išsilavinimu, ispanakalbis, kad jam irgi sudarytume galimybę ateiti į mūsų mokyklas ir dirbti su vaikais.
Nusprendėme, jog vadovams turime iškelti tikslą pereiti prie kitos europinės kalbos, ar tai būtų vokiečių, prancūzų ar ispanų, ar lenkų. Tiesiog davėme mokykloms tokį užsakymą, kad mokyklų vadovai suprastų, kad tai yra iššūkis, kurį sprendžiame bendrai visi ir ieškome sprendimų.
Turime Vilniaus „Edu“ centrą, kuris irgi papildomą metodinę pagalbą teikia mokykloms, kad šitas pokytis įvyktų, ir matome, kad per porą metų – ir tikėtina, kad ateinančiais metais mes tą procentą jau turėsime nebe 7, o kalbėsime apie 2–3 proc. – tiesiog Vilniuje antroji rusų kalba bus retenybė.
Kalbant apie nacionalinio masto iššūkį, kažkaip nesinorėtų irgi taip labai gąsdintis. Norėtųsi viceministrą šiek tiek padrąsinti. Nereikėtų per vienus metus tų 800 mokytojų (dėstančius rusų kalbą pakeisti kitų kalbų mokytojais - aut. past.).
Ponas Jakavičius minėjo, kad 2026 metais jau būtų galima atsisakyti.
L. Kazlavickas: Realiai, galima būtų, manau, judėti link atsisakymo, nereikėtų 800 mokytojų pradžiai. Kalbėkime apie tai, kad dalis vaikų, kurie dabar jau mokosi rusų kalbos septintoje, aštuntoje klasėje, tikėtina, kad jie ir pabaigtų ją mokytis.
Pokytį pradėjus nuo šeštų klasių, mes galime kalbėti apie 100 mokytojų parengimą kasmet. Jeigu rastume papildomai lėšų finansavimui, kad atvyktų į regionus ir dirbtų per kelias mokyklas, nes vis dėlto reikia ir krūvius sureguliuoti, visa tai yra padaroma.
Vilnius tai irgi išsprendė ir galėtų tikriausiai pamokyti ministeriją, kaip tą darbą organizuoti. Tiesiog reikia politinio apsisprendimo: ar judame tuo keliu? Čia galėtų galbūt komitetas nuspręsti, kad judame, išsidėliojame tinklelį per, tikrai nesinorėtų 8 metų, kalbame apie kokius 2–3 metus pereiti, kad šeštose klasėse nebebūtų formuojamos antrosios kalbos grupės.
Manau, kad yra uždavinys įgyvendinamas.
O gal Vilnius apskritai mokytojams yra ganėtinai patrauklus miestas? Visi nori gyventi sostinėje, čia ir atlyginimai didesni, čia lengva pritraukti ir mokytojus. O jeigu mes kalbame apie kokią kitą savivaldybę, tarkime, Naująją Akmenę ar kur nors kitur, atvažiuoti prancūzų kalbos mokytojui ir toli, ir gal tos motyvacijos nelabai yra.
L. Kazlavickas: Kalbant apie atlyginimus, atlyginimai mokytojui yra vienodi. Ar tu gyveni Vilniuje, ar gyveni mažesniame miestelyje. Mažesniame miestelyje finansinis pajėgumas yra didesnis negu Vilniuje, sostinėje viskas yra brangiau: ir išsinuomoti, ir apsigyventi.
Vilnius turi savų iššūkių su mokytojais. Kaip irgi atrasti būdus motyvuoti mokytojus likti čia, rinktis šią specialybę, kai šalia yra labai daug kitų pasiūlymų dirbti kitokius darbus, Vilnius irgi turi iššūkių.
Čia nėra taip, kad mokytojai visi lieka Vilniuje ir svajoja likti, nes su dabartiniu mokytojo atlyginimu, jis yra jau konkurencingesnis, negu buvo prieš keletą metų, bet jis vis dar yra Vilniaus mastu...
Su startuoliais nepakonkuruosi.
L. Kazlavickas: Nepakonkuruosi. Ypatingai, jeigu kalbame apie norą turėti gerus mokytojus. Geri mokytojai irgi tikrai labai laukiami Vilniuje, bet jie turi ir kitų pasiūlymų.
Noriu jūsų paklausti ministerijos požiūrio: jeigu kai kurios savivaldybės rodytų iniciatyvą ir sakytų: mes greičiau galėtume tą padaryti, gal savivaldybė irgi turėtų papildomą finansavimą, skatintų mokytojus persikvalifikuoti dar kaip nors sparčiau ir pradėti antrą kalbą siūlyti ar lenkų, ar vokiečių, ar prancūzų, čia turbūt tam pritarimo papildomo ir nereikėtų, tokią iniciatyvą palaikytumėte?
J. Petkevičius: Žinoma, mes ir dabar palaikome iniciatyvą ir skatiname savivaldybes spręsti tą problemą. Tik kalba eina apie tai, kad mes negalime teisės aktu įpareigoti, nustatyti kažkokią tai datą, kada būtinai turi visi pereiti, jeigu dar nesame pasiruošę.
Dėl to ir kalbėjome, kad mes pasiruošę ir einame į diskusijas, ir patys kelsime diskusiją apie tai, kada tai būtų galima padaryti, kokiais tempais padaryti, o kad savivaldybės daro šiuos žingsnius, bet jos daro tada, kai jos jau turi galimybes.
17 savivaldybių turi galimybes, jau galėtų atsisakyti, mes ir jas būtent skatinsime. Jos turi pakankamai ir mokytojų pasiruošusių, ir jos yra patrauklios. Jeigu savivaldybės tą daro ir tėvai pritaria, didžioji visuomenės dalis tam pritaria, todėl mes palaikome tą iniciatyvą.
Tik kalbame apie teisės aktus, ir žinome, jau imamasi priemonių, kad kuo daugiau ir lėšų įskaitoma į prioritetines specialybes, yra prioritetinių specializacijų sąrašas, į kurias įtrauktos būtent vokiečių, prancūzų, ispanų kalbos, kad jaunuoliai daugiau, greičiau tas rinktųsi kalbas, jas išmoktų ir galbūt, sudarant sąlygas, jiems grįžti į regionus, kad ir regionai galėtų greičiau pereiti prie rusų kalbos atsisakymo ir siūlymo kitų kalbų, bet tai turi vykti natūraliai.
Ir mes diskusijas, kada tai planuojame padaryti, kaip sakau, laipsniškai galime pradėti daryti 17 savivaldybių. Tuo turi galimybes, tai ir diskutuosime tiek su Seimo komitetais, tiek su mokyklų vadovais, savivaldybių atstovais, kaip tai perdaryti.
Esmė ta, kad vis tiek pirmiausia, pagal Švietimo įstatymą, kalbama apie tai, kad tai turi pasirinkti tėvai. Nėra nei vienos mokyklos, kuri atsisakytų teikti kalbą, vokiečių, prancūzų ar ispanų kalbą ir siūlytų rusų.
Tik esmė ta, kad tokia dabartinė situacija, praktika rodo, neturi jie mokytojų ir siūlo, ką turi. Mes tik tada galėsime kažkokį teisės aktą priimti, kada būsime pasiruošę, bet tam reikia dar gilių analizių, kartu diskusijų ir susidėlioti planą.
Jūs paminėjote, kad tėvai irgi turi požiūrį, ir paminėjote, kad tėvai dauguma atvejų pritaria, kad vaikai, jeigu gali, tai rinktųsi kitą kalbą, ne rusų, tai čia jau yra pokytis, ar ne? Kad vis tik rusų kalba vis rečiau yra pasirenkama kaip antroji?
J. Petkevičius: Taip, jau vis rečiau – tėvai ne tik kad nori, bet jie ir reikalauja. Tik yra atsakoma, kad neturime šiuo metu galimybės, neturime mokytojo, net visame rajone nėra tokio mokytojo, negali atsirasti.
Todėl čia daugiau yra praktiniai dalykai, kad nepasiūloma kita kalba, kadangi yra rusų kalbos mokytojas, o ne kitos kalbos mokytojas.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
