„Meldžiausi prieš kiekvieną rungtynių kėlinuką, prašiau Aukščiausiojo, kad padėtų lietuvių rinktinei ir kad jiems viskas gerai klotųsi", –prisipažįsta krepšininko Martyno Pociaus mama buvusi lengvaatletė Jūratė POCIENĖ. Jos maldos buvo išgirstos. Iš Turkijos, kur vyko pasaulio krepšinio čempionatas, su bronzos medaliais grįžę rinktinės vyrai buvo sutikti kaip tikri tautos didvyriai.
Visi „Žalgirio" krepšininko 24-erių Martyno Pociaus medaliai, apdovanojimai, diplomai yra saugomi Vilniuje gyvenančių tėvų –buvusių sportininkų Jūratės ir Gintaro Pocių –namuose.
„Tik Martyno universiteto diplomą esame pasidėję matomoje vietoje, o visiems sūnaus medaliams reikėtų atskiro kambario", –šypsosi krepšininko mama. Kai sūnus iš Turkijos parsivežė, ko gero, patį vertingiausią bronzos medalį, J.Pocienė susimąstė, kad laikas visus sūnaus, taip pat ir vyro, apdovanojimus sudėti matomoje namų vietoje. Moteris neatmeta galimybės, kad kada nors visus šiuos įvertinimus reikės sukrauti ir atiduoti į Martyno ir jo mylimosios namus.
J.Pocienė nemėgsta viešumo, bet jai neišvengiamai tenka susitaikyti su jų šeimą kaip perkūnas iš giedro dangaus užgriuvusiu dėmesiu. “Nieko nepadarysi. Dabar jis priklauso Lietuvai, o ne mums. Dabar sūnus yra euforijoje, –sako dar lagaminų nespėjusi išsikrauti J.Pocienė. –Martynas man prisipažino, kad netikėjo, jog jų rinktinė taip toli nueis. Tiesiog jis labai stengėsi, nors žinojo, su kokiais patyrusiais priešininkais jiems teks susitikti". Krepšininko mama yra įsitikinusi, kad jos vienturčiui maloniausias dalykas yra ne garbė ir jam skiriamas dėmesys, o tai, kad Lietuva tiek pasiekė: “Jis didis patriotas. Prisimenu, gyvendamas Amerikoje dalyvavo vienoje lietuvių bendruomenės šventėje, o vėliau su džiugesiu prisipažino: „Mama, tu neįsivaizduoji, aš kartu su visais netgi Lietuvos himną giedojau".
Kartojo, kad myli
Krepšinio treneriu dirbantį vyrą palikusi namuose, J.Pocienė vyko į Turkiją palaikyti sūnaus, mat paskambinęs kelionės išvakarėse krepšininkas padarė staigmeną: “Mama, kraukis lagaminus, važiuojame". Juokiasi: gal taip jis norėjo atsidėkoti už tai, kad visą vasarą prižiūrėjo jo šuniuką.
Prieš kiekvienas rungtynes nebūdavo kada palinkėti krepšininkams sėkmės, artimieji irgi stengdavo jiems netrukdyti kauptis žaidimui. Tiesa, Izmire buvo atliekamas savotiškas ritualas: artimieji nukeliaudavo iki krepšininkų viešbučio ir, linkėdami sėkmės, juos išlydėdavo, o po rungtynių džiaugsmingai sutikdavo. Tai bandydavo pakartoti ir Stambule, tik ten ne visada pavykdavo. “Kai išlošė bronzą, neverkiau, tiesiog labai džiaugiausi. Martyno močiutė, sakė, verkė... Negaliu prisiminti, ką sūnui sakydavau išlošus rungtynes, nes tuo metu užplūsdavo didžiulės emocijos. Tik visados kartoju, kad jį myliu. Ir sūnus visąlaik tą man sako. Mums tai natūraliai išeina, nes jis mūsų su vyru labai lauktas ir mylimas vaikas", –šypsosi krepšininką užauginusi moteris, šiuo metu vedanti merginoms sporto užsiėmimus.
J.Pocienei, ko gero, pačios įtempčiausios buvo tos rungtynės, kai lietuviai žaidė su ispanais ir įrodė, kad iš tikrųjų gali daug nuveikti krepšinio aikštelėje.„Bijojau, kad tai nebūtų tik atsitiktinumas, jog ispanai tiesiog nebūtų atsipalaidavę, bet pasirodė, kad ne, –džiaugiasi moteris. –O kai žaidė su amerikiečiais, ne tiek plyšo širdis, kiek buvo apmaudu, jog krepšininkams ne visiškai pasisekė įgyvendinti visų sumanymų. Manau, kad mūsiškiams tiesiog trūko sėkmės ir taiklumo. Sūnaus guosti tada nereikėjo, nes jis moka oriai pralaimėti. Kai žaidė Djuko universiteto komandoje, jam treneris sakydavo: „Būk pasiruošęs, nes šiandien išeisi žaisti". Martynas nusiteikdavo kovai, bet kartais visas rungtynes taip ir prasėdėdavo ant atsarginio suolelio... Taigi sūnus susitvarko su tokiais dalykais, manau, jisai nėra psichologiškai skystas".
J.Pocienė labai norėtų peržiūrėti rungtynių įrašus, nes tada galėtų dar kartą pamatyti tas dramatiškas akimirkas, pakartojimus, iš arti išvysti žaidėjų veidus su juose kunkuliuojančiomis emocijomis.
Sūnaus sužadėtinė –nuostabi
Palaikyti vienturčio sūnaus į čempionatą J.Pocienė vyko drauge su jo sužadėtine amerikiete Tara. Patriote save laikanti moteris nenusimena, kad sūnaus sužadėtinė yra kitos tautybės: „Niekada nebūsiu tokia mama, kuri kišasi į suaugusių vaikų gyvenimą, nebent jie patys prašytų mano patarimo. Tiesiog žinau, jeigu Martynas vieną myli, tai ir myli. O dar kai jie taip gražiai ir, matosi, nuoširdžiai bendrauja, nekonfliktuoja, ko daugiau reikia mamai?"
J.Pocienei imponuoja, kad sūnaus sužadėtinė yra nusiteikusi siekti gydytojo diplomo, nes nenori būti vien krepšininko žmona. Be to, amerikietė šiemet pasiryžo mokytis lietuvių kalbos. „Ji labai nuoširdi ir lengvai bendraujanti. Aišku, kai kada matyti tam tikri amerikiečių ir lietuvių kultūrų skirtumai, bet ir nereikia norėti, kad žmogus staiga taptų lietuviu. Nors ir yra šioks toks kalbos barjeras, tačiau mes pasikalbame apie ateitį. Tara yra labai gabi, todėl greit išmoks šnekėti ir lietuviškai", –tikisi ji. Kaune gyvenantis krepšininkas su amerikiete draugauja jau ketverius metus, tačiau vestuvėms, J.Pocienės žodžiais, pora kol kas neatranda laiko.
Jeigu vaikas nori, prašau
Mokyklos laikais krepšinį žaidusi J.Pocienė išdavė paslaptį, kad Panevėžio sporto mokykloje iš tikrųjų labiau norėjo tapti ne atlete, o būtent krepšininke –tiesiog nebuvo jos amžiaus merginų krepšinio grupės. Likimo ironija, tačiau ištekėjo už krepšininko, o vėliau ir susilauktas vienturtėlis nuėjo šiuo keliu: „Manau, dėl to, kiek sūnus pasiekė žaisdamas krepšinį, yra jo tėčio ir senelio nuopelnas, nes jie nuo mažumės su juo labai daug užsiėmė ir paruošė psichologiškai. Buvo ir daug ašarų... Ypač tada, kai septintoje klasėje sūnus gavo rankos traumą. Tada Martynui reikėjo viską pradėti iš pradžių. Jis keldavosi prieš pamokas ir kartu su tėvu eidavo iš naujo mokytis kamuolio varymo pratimų, įdėjo daug darbo ir viskas išėjo į gera".
Šešerius metus mokęsis Amerikoje ir žaidęs Djuko universiteto krepšinio komandoje, Martynas priprato prie jam rodomo dėmesio. Ne tik todėl, kad žaisdavo didelėse Amerikos arenose, kuriose vyravo ypatinga palaikymo atmosfera ar kad televizija transliuodavo kone kiekvienas jų rungtynes. Ten, iki rungtynių likus savaitei, išdygdavo palapinių miestelis, kad gavę nemokamas vietas studentai patektų į rungtynes.
Daugelis stebisi, kaip Pociai kadaise savo vienturtį sūnų išleido mokytis už Atlanto. „O jis ir neklausė, –atsako J.Pocienė, –jis pats sprendimus priėmė gana anksti. Prisimenu, vieną Rugsėjo 1-ąją atėjęs į dešimtą klasę toje mokykloje, kur aš tuo metu dirbau, staiga apsisuko ir pats nuėjo pas kitos mokyklos direktoriaus pavaduotoją. Jai pasakė, kad ten nori mokytis. O dėl Amerikos, žinoma, tarėsi su mumis, kaip jam geriau pasielgti. Martynas pats labai norėjo, o aš esu liberali mama: jeigu vaikas nori, tai ir prašau. Jeigu matau, kad mano vaikas laimingas, aš irgi laiminga. Martynas yra labai lauktas, labai mylėtas ir lepintas vaikas, tačiau atėjo laikas, ir aš jį paleidau. Prisipažinsiu –dėl jo dar neteko verkti... Mes visada daug bendraudavome, kalbėdavome. Prieš užmigdamas jis ir pats kviesdavo: “Mama, ateik pakalbėsime". O ir jo dienotvarkė visada būdavo įtempta, suskaičiuota minučių tikslumu: mokykla, pamokos, treniruotės. Jis diskotekų turbūt nėra matęs mokykloje, gal tik vieną kitą".
Tačiau labiausiai J.Pocienė didžiuojasi sūnaus universiteto diplomu, nes tai buvo ir jos didžiulė svajonė: „Martynas paklausė manęs. Aišku, ir pats galvojo apie universitetą, bet vienu metu buvo atsidūręs savotiškoje kryžkelėje, nes po mokyklos buvo gavęs daug pasiūlymų eiti žaisti į klubus. O ir vyras norėjo, kad sūnus tęstų krepšininko karjerą. O man vis dėlto atrodė, kad labai svarbu gauti gerą išsilavinimą".
Deimantė ZAILSKAITĖ
