„Man teko lipti gal trisdešimt kartų ant reaktoriaus stogo, šluostyti tas radioaktyvias dulkes, kurias mes vadinome „šitiki“. Iki Černobylio vienintelis įrašas medicinos kortelėje buvo „ištrauktas dantis“, o kai grįžau, iš karto susirgau plaučių uždegimu, prasidėjo kitos problemos“, – balandžio 26-osios rytą susirinkusiesiems Antakalnyje prie Černobylio motinos paminklo pasakojo vienas iš daugiau kaip 7 tūkstančių lietuvių, dirbusių Černobylio atominės elektrinės avarijos vietoje.
„Maždaug pusės vyrų, kurie buvo išvežti, jau nebėra“, – priminė vienas iš Lietuvos judėjimo „Čenobylis“ steigėjų ir pakvietė pagerbti juos tylos minute bei linkėjo, kad tokios dėl žmonių klaidų įvykusios nelaimės daugiau nepasikartotų.
Už tai, kas įvyko, atsakingi žmonės
Balandžio 26-ąją susirinkę padėti gėlių prie Černobylio motinos paminklo (skulptūros autorius Linginas Virbickas) ir pagerbti tų, kurių šiandien jau nėra, didžiausios pasaulyje technogeninės avarijos likvidatoriai bei jų artimieji, Ukrainos, Baltarusijos ambasadų atstovai ir Lietuvos Seimo nariai kalbėjo apie atsakomybę, tekusią žmonėms, kurie ne savo noru tapo avarijos Černobylio atominėje elektrinėje likvidatoriais, dirbo radiacijos prisigėrusioje Pripetėje ir aplinkinėse teritorijose.
Ukrainos ir Baltarusijos ambasadų atstovai minėjime sakė, kad avarijos Černobylyje likvidatoriai apgynė nuo dar didesnės nelaimės ne tik Ukrainą, Baltarusiją, Lietuvą, bet ir visą Europą.
„Kodėl tai atsitiko? Todėl, kad kažkas užsimanė atlikti eksperimentą su veikiančiu reaktoriumi ne toje atominėje elektrinėje, kuri yra kur nors buvusios TSRS gilumoje, kur nėra gyventojų, o greta Ukrainos sostinės. Eksperimentas baigėsi tragiškai – daugybei žmonių teko paaukoti gyvybę, kad suvaldytų šį monstrą, ir padaryti taip, kad ta vieta būtų bent jau ne tokia pavojinga“, – kalbėjo Ukrainos ambasadorius. Jis apgailestavo, kad ir po 27 metų žmonija nepadarė reikiamų išvadų, todėl šiandien tenka kalbėti ir apie Fukušimos tragediją, mat pasikartojo ta pati istorija.
„Žmogus atsakingas už tai, kas įvyko“, – priminė susirinkusiesiems Ukrainos ambasadorius, nusilenkdamas gyviems ir jau išėjusiems Anapus avarijos likvidavimo dalyviams.
Baltarusijos ambasados patarėjas Sergejus Tomašovas, kalbėdamas apie tai, kad Černobylio avarijos pasekmės buvo juntamos ne tik Ukrainoje ir kaimynėje Baltarusijoje, bet ir daugelyje kitų šalių, priminė, kad „tas pasekmes juntame ir dabar“.
„Trijų nulių sala Černobylis, dabar ir Fukušima, primena, kokia pavojinga ir apgaulinga gali būti žmogaus savikliova, kad jis gali kontroliuoti stichiją“, – minėjime priminė parlamentaras Rokas Žilinskas.
Tiems, kurie prieš 27-erius metus, jų net neatsiklausus, buvo nuvežti likviduoti avarijos atominėje elektrinėje padarinių ir savo gyvybės bei sveikatos kaina apsaugojo milijonus nuo dar blogesnių padarinių, parlamentaras Kęstutis Daukšys linkėjo daugiau politikų dėmesio, o Dangutė Mikutienė prabilo apie tai, kad turime jausti daugiau atsakomybės prieš būsimas kartas.
Tragedijos minėjime raginimas neprovokuoti naujų tragedijų
Minėjime buvo prisimintos ir dabar statomos naujos atominės jėgainės bei raginama neužmiršti skaudžių pamokų.
Bendrame černobyliečių fondo ir judėjimo renginyje gydytojas Gediminas Rimdeika, vadovavęs 1991 metais įsteigtam medicinos centrui černobyliečiams, o dabar Černobyliečių labdaros fondo „Mūsų krantas” viceprezientas, pasakojo, kaip nukentėjusiaisiais nuo radiacijos rūpinamasi Japonijoje, bei ragino skirti daugiau dėmesio ir pagalbosLietuvos žmonėms, kurių dauguma avarijos vietoje atsidūrė ne savo noru. Gydytojas pridūrė, kad ir šiandien reikia kalbėti apie „grėsmę, kuri vėl eina mūsų link”.
„Tokių baisių datų minėjimas turi prasmę tik tada, kai kalbame ne tik apie pagarbą aukoms, jų artimiesiems, bet kai kalbame ir apie atsakomybę“, – sakė Seimo narys Linas Balsys. Anot jo, turime jausti atsakomybę ne tik už avarijos likvidatorių likimus, kurių ligos yra jų buvimo Černobylyje pasekmės, bet ir už ateitį.
„Aš negaliu nekalbėti apie tai, kas vyksta greta Lietuvos sienų, kur kyla dar dvi atominės elektrinės – ir Astrave, ir Kaliningrade. Aš negaliu nekalbėti ir apie vis dar nepraeinančią grėsmę, kad gali iškili atominė elektrinė Lietuvoje. Mes turime mokytis iš klaidų, turime rinktis kelią, kuris neleistų pasikartoti tokiems įvykiams. Nėra tobulų branduolinių reaktorių ir turbūt greitai dar nebus“, – sakė L. Balsys ir kvietė visą Baltijos regioną siekti tapti nebranduoliniu ir eiti „žaliu atsinaujinančiu keliu“.
