Antrąją Kalėdų dieną sostinės Šventaragio slėnyje sudegintas negandų, pykčių, blogumų ir metų pabaigos ženklas – Kaladė-Blukas, dešimt dienų stovėjęs prie Seimo rūmų. Visuotinį blogybių kelmo deginimą surengę folkloristai pakvietė be pykčių ir santarvėje pasitikti Naujuosius metus.
Nepriklausomybės aikštėje virvėmis surišta liaudies meistro išdrožta Kaladė, skambant lietuvių liaudies kalėdinėms dainoms, būgnams ir plojimams, trylikos persirengėlių vilkta Gedimino prospektu, Šventaragio ir Barboros Radvilaitės gatvėmis. Prie Šventaragio slėnio, Sereikiškių parke esančio Lietuvos etnokultūros centro Blukas, iškilmingai sudegintas su visomis senųjų metų negandomis, nelaimėmis ir prakeiksmais.
Grupė vilniečių šįmet ėmėsi atgaivinti prieš dešimtmetį mieste apmirusią tradiciją – Blukvilkio šventę, tradiciškai vykdavusią prieš Kalėdas.
Gruodžio 17 dieną kalėdinis Blukis – kelmas buvo nuvilktas iki Seimo rūmų ir ten paliktas visoms blogybėms ir pykčiams surinkti.
Vienas iš Blukvilkio tradicijos gaivintojų istorikas Aivaras Lileika sako, kad Blukvilkio tradicija yra kelių tūkstančių metų senumo ir buvo būdinga Europai, tačiau geriausiai išsilaikė mūsų šalyje.
„Pasak Simono Daukanto, Kalėdos yra senas žodis, susietas su žodžiu „kaladė“, kurią statydavo dažniausiai kaime, netoli savo namų, bet ne namuose, ir būtent toje vietoje žmonės ir pykdavosi, ir „įkalindavo“ savo kaltes. Ir tą patį tamsiausią trijų dienų laikotarpį ta kaladė yra sudeginama su visom kaltėm, „įkalintom“, „užkaltom“ tame blukyje“, – sako istorikas.
Etnologė Eglė Plioplienė sako, kad Kaladė, kuriai paliekame savo negeroves, yra ne tiek kaltės jausmai, kiek neišsipildę šių metų lūkesčiai. „Tai, kas neįvyko, neišsipildė, tegul sudega, tegul prasmenga su ta senąja, trūnijančia kalade. Jau 1994–1995 m. Vilniaus folkloristai tampė bluką, vilko jį aplink Seimą, nuplaktas jis net devynis kartus buvo sudegintas Lukiškių aikštėje. Kartą turėjome bluką net trigalvio slibino pavidalu – tos trys galvos simbolizavo garbę, valdžią ir pinigus. Prieš 2000 metus sudeginome beveik du tūkstančius kelmų“, – prisimena E. Plioplienė.
Senajame kaime būdavo tradicija, kad bluką vilkdavo vyriausias kaimo ar šeimos vyras, vilkintis prasčiausiais drabužiais, o triukšmingą blukvilkių procesiją pasitikdavo gražiausia kaimo mergina, taip simboliškai seniesiems metams pereinant į naujus.
Etnologai primena, kad latviai turi Blukiavakarą ir Kūčių vakarą meta pliauską į židinį, kad kartu su ja visa, kas yra nereikalinga, išrūktų pro kaminą, paliekant švarią vietą naujam gimimui, naujai pradžiai.
