Ši žvakė prieš 25-erius metus liepsnojo Pumpėnuose. Jos šeimininkui meilė Tėvynei degė ne tik tądien ir per 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius, bet tebeplieskia ir šiandien. Vytauto MIKOS nuotr.
Buvęs lakūnas, laisvės gynėjas šiaulietis Henrikas Ivaškus savo namuose yra išsaugojęs gyvą Baltijos kelio prisiminimą – juodu kaspinu perrištą žvakę. Dabar ji kaip niekad vyrui atrodo reikšminga.
Pumpėnuose ištarti žodžiai tapo pranašingi
1989 metų rugpjūčio 23 dieną, 19 val., kai 2–2,5 milijono žmonių, iš kurių maždaug milijonas buvo Lietuvos gyventojai, sustojo į gyvą (apie 600 km) ilgio grandinę, nusidriekusią nuo Vilniaus iki Talino, H. Ivaškus buvo vienas iš jų. Tuomet, kai trys Baltijos valstybės buvo simboliškai atskirtos nuo SSRS, dauguma akcijos dalyvių, išreikšdami požiūrį, kad Molotovo-Ribentropo paktas – tragiškas įvykis, prie drabužių buvo prisisegę juodus kaspinus ir laikė uždegtas žvakes.
H. Ivaškus istorine tapusia dieną savo žvakėje išraižė datą, vietą ir gyvos eilės trukmę. „Mes visi kaip vienas stovėjome susikibę 20 minučių“, – pamena vyras. Jis labai gerai pamena savo entuziazmą ir jaudulį. Vykstant į Baltijos kelią, jam į galvą smelkėsi vienintelė mintis – su skydu arba ant skydo. Tądien žmonėms dar nebuvo aišku, kuo baigsis trijų šalių išreikštas solidarumas ir parodytas noras būti laisviems.
„Tuomet Pumpėnuose ištarti mano žodžiai, kad raudonieji bėga iš Lietuvos, o mes gausime laisvę, tapo pranašingi“, – prisimena vyras. Dabar jis nepamena, nei kas, nei kaip organizavo jo išvykimą į Pumpėnus. Tai buvo ne tik valdžios, bet ir daugelio įmonių rūpestis.
„Buvo gauti autobusai. Tada niekas už tai neėmė pinigų“, – teigia H. Ivaškus. Tuo metu jis dirbo Šilumos tinkluose (dabar – UAB „Šiaulių energija“). Vienu metu tame pačiame kabinete jam teko sėdėti ir su buvusiu Šiaulių miesto meru Genadijumi Mikšiu, kuris taip pat dirbo tuometiniuose Šiaulių šilumos tinkluose.
Šiaulietis nesistebi, kodėl Baltijos kelio tema šiomis dienomis taip garsiai aptarinėjama, bet apie tai turi savo nuomonę.
„Dabar Baltijos kelias tampa ir galimybe pasikelti sau reitingus“, – mano H. Ivaškus.
Tėvynė – moralinė vertybė
Šiaulietis į Baltijos kelią vyko tik iš meilės Tėvynei. Dėl tos pačios priežasties 1991-ųjų sausio 13-ąją jis vyko ginti Seimo. Šiaulietis ten važiavo ne dėl privilegijų ir medalio. Kai buvo teikiami sausio 13-osios atminimo medaliai, H. Ivaškus jo atsisakė. Vyras nesinaudojo net jokiomis lengvatomis, kurios siūlytos visiems žmonėms, gynusiems Tėvynę.
Šiuo metu aštraus proto vyrui 1991-ųjų įvykius primena tik galvoje likęs randas, prisiminimai apie žmonių drąsą, jų pralietas kraujas ir visam gyvenimui 80 proc. nuolaidą kelionėms miestiniais ir tarpmiestiniais autobusais teikiantis Šiaulių miesto savivaldybės pažymėjimas, kuriuo, kaip teigė pats H. Ivaškus, jis beveik nesinaudoja. Ir dabar vyras kovotų už Lietuvą, bet tik ne už dabartinę valdžią.
