Per sekretorių dieną, kuri kasmet nuo 1952-ųjų daugelyje šalių švenčiama balandžio 21-ąją, buvusi Kauno miesto tarybos pirmojo vadovo sekretorė Birutė (Gaigalaitė) Pokštienė dažnai prisimena ir praėjusį dešimtmetį mieste kelerius metus visai sėkmingai veikusią neformalią organizaciją - Kauno sekretorių asociaciją.
Vienydama sekretores iš valdžios institucijų, aukštųjų mokyklų, policijos ir verslo, ji buvo užmezgusi draugystę su Italijos sekretorių profesine organizacija. Kauniškės sekretorės gaudavo itališkos spaudos, mokėsi, sėmėsi iš kolegių patirties, bet paskui ryšiai nutrūko, nes daugelis sekretorių pakeitė profesiją. "Dabar kai kurios iš mūsų pačios tampame mokytojomis, ir nebūtinai tik sekretorių", - interviu naujienų agentūrai ELTA išsitarė valstybės tarnautoja, vyriausioji specialistė B. Pokštienė, šiuo metu dirbanti Kauno miesto savivaldybės tarybos dviejų komitetų referente.
- Per tuos du dešimtmečius nemažai Jūsų kolegių - buvusių sekretorių - kopė aukštyn karjeros laiptais, tapo administracijos skyrių ar poskyrių vedėjomis, kai kurios - vaikų darželių vedėjomis. Negi Jums nebuvo noro sekti jų pavyzdžiu, ir kodėl to nedarėte, juolab kai esate įgijusi net du diplomus: inžinierės ir viešojo administravimo magistrės?
- Kai stojau magistratūron, galvojau, kad antrasis diplomas bus rimtas įrodymas turimo mokslo bagažo, kuris leidžia siekti karjeros. Viešąjį administravimą, mano manymu, buvo būtina studijuoti, kad geriau žinočiau teisinę bazę, administravimo subtilybes ir gebėčiau tinkamiau dirbti. Pagaliau, kad būčiau labiau vertinama. Bet jei esi savivaldybėje paslaugų tarnautoja, tas magistro laipsnis nieko nereiškia. Karjeros galima siekti stojant į partiją. Dar galėčiau pridurti, kad mano tėvai ir seneliai buvo tremtiniai, bet nemanyčiau, jog tuo pagrindu dora daryti karjerą. Nors žinau tokių atvejų, kai ji sėkmingai buvo padaryta.
O kadangi aš niekada nenorėjau būti didele viršininke, tai ir likau dirbti tą darbą, kurį, neabejoju, dabar labai gerai išmanau. Šio balandžio gale kaip tik bus 20 metų, kai aš dirbu Kauno miesto savivaldybėje.
Perėjau čia daugelį postų: buvau pirmojo tarybos vadovo Gintaro Puko referente, paskui keitėsi politikai, - keitėsi ir mano tiesioginiai šefai. Dirbau ir savivaldybės administracijos direktoriaus referente, paskui pradėjau dirbti su komitetais.
- Ar sunku dirbti techninį darbą politikams?
- Tikrai ne lengviau nei turint vieną bosą. Atsakomybės daug: rengi dokumentus, dėstai argumentus, derini. Būdamos vyriausios specialistės, mes privalom aprėpti nemažą veiklos barą: esam ir organizatorės, ir vykdytojos. Tarybos dokumentų - begalė, turi žinoti visą savivaldybės vidaus tvarką, įstatymus, mokėti paruošti protokolus ar kitus dokumentus, puikiai planuoti savo laiką. O atlyginimas, deja, nėra adekvatus kasdieniniam krūviui. Ir niekada toks nebuvo. Priedų už papildomą darbą juk dabar nėra, anksčiau jie irgi nebuvo itin dideli.
- Esate viena iš Kauno savivaldybės senbuvių. Politikai, kuriems padedate, keičiasi kas ketveri metai, o dalis tarybos personalo vis pasilieka. Kelintą kadenciją tarnaujate Jūs?
- Jau šeštą. Prieš tai, beje, metus laiko dirbau Panemunės vykdomajame komitete. Gavusi pasiūlymą dirbti Kauno miesto savivaldybės tarybos pirmininko sekretore, prisipažinsiu, labai jaudinausi. Prisiminiau savo tėvelio, gyvenimiškos patirties turinčio daugiau nei su kaupu, perspėjimą: tik nekišk galvos į politiką, nes iš jos nieko gero nebūna.
Prisipažinsiu, ragino mane stoti į partiją, tik man atrodė, ir dabar taip manau, kad tapusi partine, negalėčiau viską daryti pagal sąžinę. Galvojau tada, padirbsiu kokius penketą metų, o paskui keliausiu pasiieškoti darbo kitur. Jei atvirai, kartais pasigailiu taip nepadariusi. Bet gal taip yra todėl, kad sukaupusi didelę darbo savivaldybėje patirtį, pasidariau perdėm kritiška?
O pradžia savivaldybėje buvo nepaprastai įdomi: daug organizacinių darbų, įvairios delegacijos, priėmimai, 1991-ųjų sausio įvykiai - viską mačiau, išgyvenau ir dirbau tai, kas buvo tuo metu atrodė labiausiai reikalinga.
- Kokių charakterio savybių labiausiai reikia norint būti gera sekretore ir kokių klaidų sunkiausia išvengti kasdieniame darbe?
- Jei apie klaidas, tai jos retai kada būna tos pačios. Ir be to, klaidos priklauso nuo to, kas jas daro. Tad ir išvengti klaidų kiekvienas turi savo individualų būdą. Manau, svarbiausia viską daryti sąžiningai ir atsakingai.
Kūrybingumo mūsų darbe nėra, bet kruopštumas būtinas. Nepaisant to, ar dirbi su keliais ar keliolika žmonių, ar turi vieną bosą, kaip dažniausiai sekretorės vienam viršininkui dirba. Žinai problemas, gal net boso ligas, turi reaguoti, kai ypač didelė rūpesčių našta jo pečius užgula, turi mokėti ir padėti negandas įveikti.
Gaunu kartais pamokyti studenčių praktikančių. Kai žiūriu į tas mergaites, kurios ateina savivaldybėn vėliau dirbti, netikiu, kad ilgai jos čia užsibus. Tačiau man svarbu sudominti studentes darbu, pamokyti, patarti, jei reikia, - padėti parengti bakalauro ar kokį kitą darbą. Juk žinių ir gebėjimų, manau, tam turiu užtektinai.
- Bet, jei atvirai, tai savo dukrai sekretorės darbo nelinkėtumėte?
- Dukrai - niekada. Mano Giedrė man ne kartą sakė: "Mama, kad ir dvigubai daugiau gaučiau nei tu dabar gauni (alga po sumažinimo - 1200 Lt), niekada nedirbčiau savivaldybėje."
Pamenu, kai mes turėjom sekretorių asociaciją, tai buvo 1995-1997 metais, kas mėnesį rinkdavomės tai pas vieną, tai pas kitą darbovietėse. Vienos iš kitų mokėmės, stebėdavom, kaip kolegės priima lankytojus, tvarko dokumentaciją, kalba telefonu - juk sekretorių mokyklų nebuvom išėjusios. Visko mokėmės per darbą.
Dalijomės susirašinėdamos patirtimi su italėmis ir drauge pavydėdavom joms. Ten sekretorės kas 5 metus peratestuojamos ir jei dirba gerai, gali tikėtis priedo prie atlyginimo. O jei kuriai sekasi ilgiau padirbėti kokioje verslo struktūroje, neretai tokia sekretorė už darbą gauna vos keliasdešimt procentų mažesnę algą negu jos šefas.
- Ar švenčiate sekretorės dieną?
- Anksčiau būdavo, švęsdavome. O šiemet švęsiu savo darbo savivaldybėje 20-metį. Išsikepsiu ta proga neprastą tortą, atsinešiu į tarnybą, ir būtinai švęsime.
- Dėkoju už pokalbį.
