Sunkiai galą su galu suduriantys valstybiniai autobusų parkai dėl netoliaregiško klerkų požiūrio priversti tarpusavyje peštis dėl klientų.
Viešasis keleivinis transportas yra dotuojamas visose šalyse, skirtingas tik patiriamų nuostolių kompensavimo mechanizmas bei finansavimo šaltiniai. Lietuvoje galiojantys normatyviniai teisės aktai nustato, kad reguliarų vietos keleivių susisiekimą organizuoja ir valdo savivaldybės. Jos nustato maršrutus, eismo tvarkaraščius, keleivių vežimo tarifus, tačiau keleivių vežėjai skundžiasi, kad iš esmės socialines paslaugas visuomenei teikiantys vežėjai paliekami kapanotis patys. Jiems sumokama tik už lengvatas turinčių keleivių pervežimą.
Kaip teigė savivaldybių valdomi mažieji autobusų parkai, jų nesėkmės tik ir laukia stambieji vežėjai. Bet ar jie imsis spręsti socialines problemas, prie bankroto stumdamos savo parkus savivaldybės nesusimąsto.
UAB Marijampolės autobusų parko stoties direktorius Algimantas Štaras pripažįsta, kad esant dabartinėms sąlygoms savivaldybių autobusų parkai priversti ne tik atlikti jiems priklausantį darbą, rūpintis keleivių vežimu, bet ir imtis darbo, kuris labai nutolęs nuo įmonės paskirties. Marijampoliečiai tam tikra prasme pragyvena iš ne maisto prekių turgaus paviljono nuomos miesto centre, o ne iš keleivių pervežimo. Transportininkų gyvenimas būtų dar šviesesnis, jeigu krizė nebūtų ištikusi Marijampolės automobilių turgaus. Dalį turgaus aikštės valdantį autobusų parką taip pat maitina automobilininkų sunešti mokesčiai.
Priemiestiniai maršrutai, anot A.Štaro, niekada parkui nedavė naudos, tik nuostolį. Ir galėtų pasiteisinti tik atlikus studiją, kiek, kur, kokio dydžio reikia autobusų. Štai iš Kvietiškio kaimo į Marijampolės centrą per parą važiuoja net 127 autobusai, iš ryto - kas kelios minutės lyg iš kokio didmiesčio.
„Taip ir sukame ratus vieni paskui kitus. Mokykliniai autobusai veža mokinius, mokius keleivius - privatininkai, o autobusų parkui lieka pensininkai ir socialiai remtini. Tai ne matematika. Moksleivis nuo suaugusio keleivio skiriasi tik svoriu, o mokyklinis autobusas nuo paprasto - tik spalva, bet kažkas sugalvojo, kad jie būtinai turi priklausyti skirtingiems ūkiams. Jeigu viskas būtų vienose rankose, gyventi būtų kur kas lengviau visiems“, - įsitikinęs Marijampolės autobusų parko vadovas A.Štaras.
Marijampolės savivaldybė, kuriai priklauso visos parko akcijos, esą padengė tik 10 proc. nuostolio, susidariusio dėl išaugusių kuro bei automobilių detalių kainų ir atlyginimų didinimo.
„Šventas dalykas yra autobusų vairuotojų atlyginimai, gerų vairuotojų be gerų atlyginimų nepriviliosi“, - įsitikinęs A.Štaras. Sausį Marijampolės autobusų parko vairuotojų vidutinis atlyginimas neišskaičiavus mokesčių buvo 2516 litų.
Kasdien autobusų parkas sunaudoja kuro daugiau nei už 50 tūkst. litų.
Praėjusiais metais iš keleivių pervežimo UAB Marijampolės autobusų parkas patyrė apie 700 tūkst. litų nuostolio.
Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir daugelio kitų savivaldybių autobusų parkai pavydžiai dairosi į Jurbarko savivaldybę, atidavusią visas vežėjo funkcijas UAB Jurbarko autobusų parkui.
„Savivaldybė nėra mums skolinga“, - kitaip nei gretimų autobusų parkų vadovai, „Respublikai“ sakė Jurbarko autobusų parko vyriausiasis ekonomistas Alvydas Stalgys. Tokie santykiai su savivaldybe susiklostė 2005 m. laimėjus koncesijos konkursą.
Pasirašius koncesijos sutartį autobusų parkui panaudos pagrindais buvo perduoti visi moksleiviams vežti skirti ir patikėjimo teise savivaldybei suteikti autobusai.
Koncesininkas priima į darbą mokyklinių autobusų vairuotojus, sudaro sutartis su mokyklų vadovais, jam atitenka ir savivaldybės kompensacija už moksleivių vežiojimą. „Atsakomybė didelė, tenka visi skundai ir problemos, bet sprendimas yra protingas - kiekvieną darbą turi dirbti tas, kuris jį išmano“, - įsitikinęs A.Stalgys.
