Lietuvoje pavasaris. Gyventi gera. Neapsakomas žmonių gerumas. Žinoma, kad pasitaiko kai kurių nesklandumų, nesusikalbėjimų.
Vienas iš jų – bedarbystė ir kartu neracionalus žmoniškųjų išteklių planavimas. Nors SOCMIN-e yra net tuo užsiimantis padalinys. Todėl pabersiu siūlymų iš asmeniškos patirties.
Esu pensininkas. Tai tarsi paukštis pakirptais sparnais. Galėčiau dirbti bet kokį vadovaujantį darbą. Turiu inžinieriaus, informacijos analitiko, marksizmo-leninizmo universiteto diplomus. Mokiausi sąžiningai. Skirtingai nuo Kirkilo ir kitų elitinių aferistų, kurie diplomus pirko.
Iš tikrųjų sakau Jums. Man darbo reikia kaip oro. Mano kaimynė Matilda sako, kad japonai ilgai gyvena, nes iki mirties dirba kaifuodami. Darbas kaip malda, meditacija.Teikiantis pasitenkinimą, dvasinę pusiausvyrą ir gyvenimo pilnatvę.
Galėčiau nudirbti darbus už 3-4 Registrų ar kitos įstaigos darbuotojus. Registrų centrą paminėjau tik todėl, kad jame tvarkydamas reikalus, galėjau stebėti jaunų, fiziškai pajėgesnių tarnautojų įpročius.
Tuo tarpu fiziškai pajėgesni mūsų samdiniai, tipo Kreivis, Vilkaitis ar Kazlauskas galėtų važiuoti pomidorų ar apelsinų skinti. Vis vien iš jų menka nauda. Temoka žįsti biudžeto papą ir tratinti valdiškus pinigus.
Dabar – rimčiau. Kreipiuosi į Seimą ir Vyriausybę, visus sąžiningus, dar oligarchams neparsidavusius bolševikus („daugumiečius“):
1. Stabdykite savo avangardą, “priešakinį“ būrį – Vilniaus tarybą .Nes su savo planais išparduoti savivaldybės ūkį, gugenhaimais ir šilumos kainomis užkniso juodai. Nebent a...lia...konservatorių ir liberalų tandemas, remiamas socialdemokratų, tikisi, kad jų viešpatavimui per savivaldybių rinkimus pakaks tų balsų, kuriuos skirs tie biudžeto krūtį žindantys 10 proc.visoms valdžioms lojalių rinkėjų.
2. Paraginkite savo partiečius Vilniaus taryboje ir administracijoje, kad „surastų sutartį su „Rubikonu“, kurią „pametė“ kraustydamiesi į naujus rūmus. Jei nerastų,- būtų gera proga tą sutartį perrašyti, koreguoti. Prispausti oligarchus, kad jiems nebūtų pagundų teigti, jog 2kart 2 lygu 5. Ir tokiu būdu iš vartotojų kišenių 70 mln. litų pavogti. Vietoje to, Vilniaus mero vadovaujamas tandemas skuba pasmerkti tautiečius dar didesnei vergovei, pratęsdamas sutartį(kurios nėra) ar ne 30 metų.
Pirmučiausiai reikia stabdyti „Vilniaus energijos“ brovimąsi į žmonių būstus su savo distanciniais skaitikliais ir kelių rūšių „abonentiniais“ mokesčiais. Labai panašu, kad jie nori mano sąskaita prisiūti auksines sagas prie mano marškinių, pirktų „Humanoje“ už 2 litus.
Turėkite galvoje, kad tą valdžių sukeltą jovalą reikės baigti. Anksčiau ar vėliau. Neišvengiamai turės įvykti strateginių energetikos objektų nacionalizavimas. Teisingai „atlyginant“oligarchams per 50 metų. Ir atidedant išmokas penkerius metus,kol dorosimės su krizės padariniais. Kito kelio nėra. Nes nusipelnėme gyventi linksmiau.Pirmučiausiai pražūs tie, kurie mus stumia pražūtin. Nes yra karminė, kosminė (gamtos) tiesa ir visuotinis teisingumas. Nevalia vogti ar valdyti taip nerūpestingai, tarsi rytoj – pasaulio pabaiga. Žmonių kančios ir nepasitenkinimas gali sukelti netikėtų staigmenų – gamtos stichijų, potvynių, visokių nelaimių, karų.Tat būkime geri ir kartu giedokime meilės giesmę Lietuvai.
Matilda sako, kad reikėtų perprogramuoti tuos talentingus oligarchus, kad jie dirbtų Lietuvos labui,o ne tik savo kišenei. Aš laikau tai utopija. Griūtį, laviną galima stabdyti tik profilaktiniu būdu. Apribojus jų veiksmus sutartyse.O ne programuojant politinį ir korupcinį „bespriedelą“. Sutinku, kad privatus verslas tvarkosi racionaliau. Neišlaiko penkių direktorių, 10 pavaduotojų ir penkis darbininkus, kaip pasitaiko Valstybės įmonėse. Tai ir energetikos versle būtina įvesti tvarką. Kaip tai vyko, pavyzdžiui, Vokietijoje.1998 m.buvo priimtas elektros energijos nepertraukiamo tiekimo įstatymas. Susikūrė platus pardavimo įmonių tinklas. Tokios reformos rezultatas – 30 proc. pigesnė elektra ir namų ūkiams. Pas juos nesiginčijama dėl aritmetinės tiesos, kad 2 kart 2 lygu keturi.
................................
Gerai suprantu, kad pasaulinė krizė egzistuoja. Ir kad ją lėmė psichopatinių asmenybių (PA) gobšumas. Gobšumą pirmučiausiai įvardijo Romos popiežius savo enciklikoje. PA apibūdinimą geriausiai pateikęs Kurt Vonnegut (Žmogus be tėvynės.- Kitos knygos, 2007), kurį cituoju:
„Teiginys, kad kažkas yra PA, - nė kiek negėdingas, kaip ir apendicito ar pėdos grybelio diagnozė. Klasikinis tekstas apie PA yra1941 metais Džordžijos medicinos koledžo psichiatrijos profesoriaus, daktaro Hermio Kleklio išleista „Sveikos psichikos kaukė“.
Kai kurie žmonės gimsta kurti ,kiti akli ar su kitais trūkumais .Ši knyga – apie žmones, dėl kurių visoje šioje šalyje (JAV – aut.) ir nemažoje kitų mūsų planetos kraštų siaučia visiška maišatis. Reikalas tas,kad šie žmonės baisiai apsigimę: jie atėjo į šį pasaulį be sąžinės ir staiga ima viskam vadovauti... “(plačiau apie tai „Būkime geri“, LL, 2009, Nr.27).
Aš nesakau, kad tokie PA yra visi Vilniaus tarybos nariai. Jų mažuma. Kiti, kvaileliai ar tokiais apsimetantys, balsuojantys miestiečiams gyvybiškais klausimais kaip partijos bosas liepė, atrodo apgailėtinai. Bjauru klausytis, kai koks nors veikėjas viešai demonstruoja savo atsparą kyšiams, siekdamas pozityvaus įvaizdžio žmonių sąmonėje. Arba kitas, jau 70-mečio sulaukęs, elgiasi kaip Sigutė geraširdė, tikinti, ką jai sako įžūlus spuoguotas oligarchas. Reikia ne tikėjimo,o informacijos. Kurios apstu žiniasklaidos segmente. Tik netingėk analizuoti.
Visgi apmaudu, kad mūsų šalelei teko skaudžiausias krizės kirtis. Tai, matyt, lėmė mūsų visuomenės tradicijos ir (anti)kultūriniai mitai. “Vsio zakono“ – nuskambėjęs iš AMB lūpų. Visgi nesiruošiu karti visus šunis tik ant AMB ir jo išugdytų vadovų. Kur kas blogiau su vienasmenėmis partijomis,kuriuose eiliniams leista pūsti tik į vadovo dūdą. Ir niekaip kitaip. Rezultatas – anonimiški sprendimai, anonimiškos aferos,anonimiškas gyvenimas. Maždaug – apgavo Kirkilas. Kaip tą mergą su penktu vaiku. Nekalbu apie visuotinius mitus. Prigimtinę nuodėmę, kurią kiti laiko prigimtiniu palaiminimu. Iš jos kylantį „išlieka stipriausias ir t.t.
Intelektualų poziciją geriausiai įliustravo Bumblauskas, į „Paskutinės instancijos“žurnalistės klausimą, kur padėjo milijoną, įžeidžiai sureagavęs, kad jį nori „apšikt“.
Mano galva, intelektualų diskursą geriausiai įvardijo Viktor Pelevin (Apysaka apie tikrąjį antžmogį. – Jotema, 2009):
„Bet kuris šiuolaikinis intelektualas, parduodantis rinkoje savo „ekspertizę“, daro du dalykus: siunčia ženklus ir prostitutizuoja prasmes. Iš tikrųjų tai vieno valios akto aspektai. Nieko daugiau šiuolaikinio filosofo, kultūrologo ir eksperto veikloje ir nėra: siunčiami ženklai praneša apie sutikimą prostitutizuoti prasmes, o prasmių prostutizavimas – tai būdas tuos ženklus siųsti. Naujausios kartos intelektualas dažnai net nepažįsta savo užsakovo. Jis panašus į ekrane augančią gėlę,kurios šaknys maitinasi nežinia iš kur atsiradusiais syvais, o dulkelės skrenda už monitoriaus ribų. Skirtumas tas, kad gėlė apie nieko negalvoja, o naujausios kartos intelektualas mano jog syvai jam teka mainais už dulkeles. Jis vargsta su sudėtingais šizofreniškais skaičiavimais, kurie turėtų nustatyti teisingą mainų santykį. Tie skaičiavimai ir yra tikrosios diskurso šaknys – susipynusios, pilkos ir drėgnos, išsikerojusios smarvėje ir tamsoje“.
Tad toks diskursas ir glamūras. Sakysit, rusų apibendrinimai mums netinka? Dujos, elektra – tinka, o diskursas ne. Tarsi vampyrai (tai tie, kurie minta raudonuoju skysčiu) būtų kitokie.Tokie patys,-kaip juos nekrikštytum.
Gyvenimas labai gražus. Tik kartais kai kuriems veikėjams reikia duoti per galvą, - kaip sakė psichologas Vytautas Čepas. Arba į snukį, - kaip teigė įžymusis bankininkas.
Karoče
Česlovas Lapinskas, inž., Vilniaus soc. rūpybos komisijos narys
