Tokia liaudies išmintimi, atrodo, vadovavosi Lietuvos socialdemokratai, kurie vėl Algirdui Butkevičiui patikėjo vadovauti partijai. Bičiulių vedliu dar vieną kadenciją jis tapo iš esmės be konkurencijos, nors iš pradžių buvo sudaryta regimybė, kad kova dėl partijos lyderio posto vis dėlto vyks, gal net ir aštri, nes visi pretendentai – ne politikos naujokai.
Vis dėlto iš tiesų tai buvo tik tam tikras manevras, siekiant parodyti partijos demokratiškumą, nes lyg ir negražu rinkti partijos vadovą iš vieno kandidato. Taip jau nedaro net paskutinis Europos diktatorius. Taigi jokios kovos, kas taps partijos pirmininku, iš tiesų nebuvo. Europos Parlamento nariai Vilija Blinkevičiūtė, Zigmantas Balčytis ir parlamentaras Juozas Olekas, vos atėjus metui rinkti partijos vadovą, savo kandidatūras atsiėmė.
Už A. Butkevičių balsavo kone absoliuti suvažiavimo delegatų dauguma. Nors jam ir trūksta tokios charizmos, kokią turėjo Algirdas Brazauskas, tačiau perrinktas partijos vedlys daug ko nesuerzins, galės į savo pusę patraukti rinkėjus, kurie nenorės balsuoti už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, Viktorą Uspaskichą ar Rolandą Paksą.
Ant savotiškos politinės bangos šiuo metu esantys socialdemokratai, matyt, nutarė nerizikuoti, nesikivirčyti, neeskaluoti savo simpatijų ir antipatijų, nežaisti demokratijos ir visas regalijas toliau patikėti dabartiniam partijos vadovui. Juo labiau kad jau turi karčios patirties. Ar ne dėl visiškai neprotingo socialdemokratų susiskaldymo buvo prarastos galimybės užimti tvirtesnes pozicijas Vilniaus ir Kauno savivaldybėse?
Pats A. Butkevičius pripažino, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose socialdemokratų pozicijos palyginti silpnokos. Žinoma, jos geresnės negu konservatorių, kurie kai kuriuose miestuose iš viso liko už valdančiųjų būrio, bet nėra labai guodžiančios.
