Knygoje, be pilietinio jausmingumo, gausu ir bodėjimosi aplinka, politine sistema, tikrove, prie kurios autorius prisiliečia nenoromis, tarsi prie ko nors glitaus. „Viešpatie, apšviesk politikams protus, neleisk egoizmui įsiviešpatauti jų sielose“, – rašo V. Adamkus. Ir tik keletas personažų jo pasakojime nenusipelno pagėdinimo ar iš aukšto reiškiamos užuojautos.
Europarlamentaras Vytautas Landsbergis užjaučiamas dėl sveikatos, o jo kolega Leonidas Donskis – dėl to, kad šį esą apgavo Darius Kuolys, suviliojęs groti gitara prie prezidentūros, kai buvo minima saugumo darbuotojo Vytauto Pociūno žūtis.
R. Pakso didybė
Rolandui Paksui memuarų autorius kitados pralaimėjo rinkimus. Nenuostabu, kad R. Paksas ir „paksistai“ V. Adamkaus atsiminimų knygoje paminėti 275 kartus. Joks kitas Lietuvos politikas nenusipelnė tokio dėmesio. Juolab nerasite sąvokų „kubilistai“, „landsbergistai“, „kirkilistai“ arba „uspaskistai“.
V. Adamkaus veikalas pavadintas „Paskutinė kadencija“, tačiau siužetas prasideda 2003 metų gegužės 8 dieną, kada Katedros aikštėje vyko koncertas. „Aikštėje milžiniška minia – susirinko apie 30 tūkst. žmonių. Per koncerto pertrauką mus pakvietė į sceną tarti sveikinimo žodžių. Pradėjo V. Landsbergis. Žmonės ploja. Vėliau kalbėjo Algirdas Brazauskas. Vėl plojimai. Pristato mane. Ir pasigirsta ne tik ovacijos, bet ir porą minučių aidi skanduotė „Valdai, ačiū!“ Pasveikinu žmones, pasikartoja sveikinimai. Tuomet į priekį išeina R. Paksas – ir plojimus stelbia minios švilpimas“, – „kukliai“ pradeda pasakojimą V. Adamkus.
Iki „paskutiniosios kadencijos“ dar toli ir ilgu. Ką tik pralaimėti rinkimai, o naujų reikės tik po 2004 metų balandžio 6 dienos, kai R. Paksas po savo trumpo ir nevykusio prezidentavimo bus išmestas iš posto per apkaltą.
A. Januškos menkumas
Įdomu, kad knygoje tik epizodiškai paminėtas buvęs pirmosios kadencijos strateginis patarėjas, tarptautiniu mastu pagarsėjęs „pilkasis kardinolas“ Albinas Januška. Sykį A. Januška pataręs V. Adamkui važiuoti į Ukrainos opozicijos konferenciją, paskui patarė nevykti į Liberalų ir centro sąjungos renginį. Kitą kartą, su buvusiu Valstybės saugumo departamento (VSD) šulu Dainiumi Dabašinsku papasakojo, kad kažkokios jėgos nori sutrukdyti teisti Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą. Galiausiai, kitas ekspatarėjas Raimundas Mieželis neva kvietė prezidentą pasišnekėti (2007 metų rugpjūčio 20 dieną apie 22 val.) su ponu Albinu ir tuomečiu premjeru Gediminu Kirkilu. Štai ir viskas.
Kita vertus, Ekscelencijos dienoraštyje nėra praleistos 2006 metų rugsėjo 29–30 dienos. Ten aprašomas vizitas į Varšuvą ir džiūgaujama dėl sandorio parduodant „Mažeikių naftą“ lenkų valstybinei bendrovei PKN „Orlen“. Būtent iš Varšuvos, kaip dera prisiminti, V. Adamkus anuomet suskubo komentuoti A. Januškos sprendimą trauktis iš Užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus pareigų. Ir komentavo didžiai apmaudaudamas: „Nuostolis Lietuvos valstybei. Jei tam tikros jėgos bando sudaryti tokias sąlygas valstybininkams, žmonėms su tokia patirtimi, tai, manau, kad mes visi daug ko netenkame“, – penktadienį Varšuvoje, kur lankosi su vizitu, žurnalistams sakė V. Adamkus“ („Lietuvos rytas“ 2006 rugsėjo 30 diena).
Negi „visų mūsų netektis“ verta tik keturių niekingų užuominų? Toks menkas A. Januškos indėlio paminėjimas nedera ne tik su viešai išreikštais apgailestavimais, bet ir su žiniasklaidos išviešintais faktais bei praėjusios kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo išvadomis. Strateginio Albino įtaka pabrėžiama ir JAV diplomatų pažymose, paviešintose wikileaks.org. akivaizdu, kad tai kadenciją baigusiam prezidentui nėra maloni tema, tad reikės palaukti galbūt pasirodysiančio atsiminimų tęsinio ar papildymų.
„Be abejo, į knygą nebuvo įmanoma netrumpinant, mechaniškai perkelti visų dienoraščių. Pirmiausia – ji būtų dvigubai storesnė“, – rašė jo Ekscelencija. Galbūt Albino talento, kurio, anot V. Adamkaus, neteko Lietuva, spindulys sužėrės atsiminimų dalyje, kuri dar laukia savo valandos.
Patriarchas tik vienas
Konkurencija dėl vienintelio ir nepakartojamo moralinio tautos autoriteto titulo negali pripažinti kompromisų. Knygoje gausu vietų, kur partijų lyderiai ir Seimo nariai vadinami siaurakakčiais, nepasikuklinant jų pavardes rašyti mažosiomis raidėmis.
Buvusiam Aukščiausiosios Tarybos, vėliau atgaline data pavadintos Atkuriamuoju Seimu, pirmininkui, pirmajam atkurtos Lietuvos valstybės vadovui V. Landsbergiui ne kartą prikišama, kad šis daręs politinį spaudimą.
Vienas epizodų susijęs su kita knyga. Pagarsėjęs ir daug prieštaringų vertinimų sukėlęs Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas“ tiek suerzino V. Landsbergį, kad šis, autoriui jau mirus, bylinėjasi su pastarojo palikuonimis. V. Adamkus teigia, kad profesorius spaudė jį dėl teisėjų. „Sulaukiau V. Landsbergio skambučio iš Briuselio. Vėl kalbėjomės apie teisėjus Vytautą Greičių ir Macijauskienę. Niekaip nebaigti kadenciją baigusio Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus atleidimo procedūros konservatorius, matyt, skatina kažkokie partiniai interesai“, – rašoma knygoje.
Šalia minimas ir asmeninis interesas. „Teisėja Macijauskienė V. Landsbergį domina dėl asmeninių motyvų – ji sprendė V. Petkevičiui iškeltą bylą dėl amžiną atilsį architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio šmeižto knygoje „Durnių laivas“. Buvau spaudžiamas neskirti jos teisėja kitame teisme, nors Teisėjų tarybos rekomendacija priimta vienbalsiai. Išgirdau kaltinimų, kad tarnauju kažkokiems klanams, o jei Teisėjų taryba teikia tokias rekomendacijas, ją reikėtų paleisti...“ – 2009 metų kovo 17-osios pokalbį aprašė prezidentas.
Skundą dėl šmeižto V. Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas“ Vilniaus miesto pirmajame apylinkės teisme su kitais teisėjais nagrinėjusi Jolanta Malijauskienė dabar yra Trakų rajono apylinkės teismo pirmininkė.
V. Adamkus taip pat skundžiasi V. Landsbergio spaudimu dėl užsienio ir vidaus politikos, pasigiria sykį pasigailėjęs Europos parlamentaro, todėl neaštrinęs diskusijos iš gailesčio – dėl V. Landsbergio sveikatos būklės.
Kodėl balotiravosi D. Grybauskaitė?
Kaip pamename, tauta ilgai spėliojo – sutiks ar nesutiks į prezidento postą veržtis Dalia Grybauskaitė.
Prezidentas V. Adamkus teigia ją skatinęs tokiam žingsniui. Jis mini 2008 metų lapkričio 9 dieną Turniškėse sulaukęs dabartinės prezidentės, tuometės Europos komisarės vizito. „Kalba nukrypo ir į prezidento rinkimus. D. Grybauskaitė papasakojo, kad konservatoriai siūlė jai pagalbą per rinkimų kampaniją, bet ji esą jiems dar nieko neatsakiusi. Tačiau man užsiminus, kad Vygaudas Ušackas, nors ir būdamas ambasadorius, jau seniai taikosi į prezidento postą, D. Grybauskaitė įsiaudrinusi pasakė, jog tuomet ji kels savo kandidatūrą jau vien tam, kad sustabdytų šį asmenį“, – rašė knygoje prezidentas.
Paties V. Adamkaus pozicija tada dar būsimojo užsienio reikalų ministro atžvilgiu – prieštaringa. Čia jis remiasi diplomato Žygimanto Pavilionio jam persiųsta, neva V. Ušacko surašyta Pro Memoria, kurią apibūdina kaip „rusofilišką“, sako, kad toks žmogus negalės vadovauti diplomatinei tarnybai. Su D. Grybauskaite sutaria „stabdyti šį asmenį“, o paskui teigia, kad abejones išsklaidė asmeninis pokalbis su V. Ušacku, kurio kandidatūrai jis nebesipriešino. Pats V. Ušackas į tai atsako, kad jam sunku būtų suvokti, kad šalies prezidentė sprendimus priėmė tik dėl asmeniškumų, o V. Adamkų išvis vadina bendražygiu.
Kas toliau?
Pasak Politikos tyrimų ir analizės instituto vadovo Mariaus Ulozo, sunku prognozuoti, kokių padarinių ši knyga turės Lietuvos politiniam gyvenimui ir pačiam memuarų autoriui. „Kai kurie minimi pareigūnai ir politikai jau spėjo užsiminti apie teismus dėl garbės įžeidimo, tačiau nemanau, kad kas nors tam ryšis. Krinta į akis, kad dažnai į įvykius autorius žiūri ir komentuoja tarsi iš šono, lyg Jo Ekscelencija nebūtų vienas iš trijų svarbiausių valstybės asmenų“, – pabrėžia jis.
Buvęs NSGK vadovas Algimantas Matulevičius prezidento V. Adamkaus viešas įžvalgas komentuoja kur kas emocionaliau. „Toks jausmas, kad jis kaip buvo savo Čikagoje, taip ten ir liko. Labai gaila, bet jis net dabar nesupranta, kad pats ir yra atsakingas už tai, jog tokiems kaip buvęs ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas, ministras Vytas Navickas, premjeras Gediminas Kirkilas ir dar daugeliui panašių, leido eiti atsakingas pareigas valstybėje, toliau ten elgtis kaip savo kieme. Ką privalėjo daryti normalus, doras prezidentas, gavęs tokią informaciją apie skandalingus kyšininkavimo atvejus?“ – klausė NSGK vadovas, besistebintis V. Adamkaus prisipažinimu, kad sužinojęs apie galimą A. Ignoto korupciją V. Adamkus skambino G. Kirkilui.
Pats V.Adamkus, pasak A. Matulevičiaus, knygoje išsiduoda turėjęs ir naudojęs kitokio pobūdžio svertų. „Vienur jis aprašo, kaip šauniai tvarko su VSD teisėjais, kuriems net duoda konkrečius nurodymus priimti sprendimus, kitur jis jau veikia net už visas kitas institucijas ir priima sprendimą, kad grąžintų Baltarusijos saugumo generolą mainais atgal Aleksandrui Lukašenkai. Negi pas baltarusius irgi sėdėjo Lietuvos VSD generolas? Mes jų turime tik vieną, vadinasi, generolą keitėme į majorą, bet tiek to – gal reikėjo? Nors ir neturėdamas jokių įgaliojimų tokiems veiksmams atlikti nei pagal Konstituciją, nei pagal įstatymus, vis dėlto ponas V. Adamkus rado drąsos tai padaryti. Tai kodėl ten, kur net konstitucinė Prezidento ir piliečio priedermė reikalavo operatyvaus asmeniško reagavimo to nebuvo padaryta?“, – stebėjosi politikas.
Kalbama apie šį V. Adamkaus pasisakymą: „Lenkų prašymu jį perdavėme Lenkijai, kur jis bus teisiamas. Keršydami baltarusiai sulaikė buvusį mūsų VSD darbuotoją ir uždarė į kalėjimą. Iš Minsko gavome pasiūlymą pasikeisti sulaikytaisiais. Buvau paprašytas apie tai pasikalbėti su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu. Tai ir padariau. Lenkai sulaikytą baltarusį teis, bet kalėjime nelaikys – perduos mums ir galėsime jį iškeisti į mūsų žmogų.“
Valstybės tikrai atlieka tokio pobūdžio veiksmus, bet dažniausiai tai kategoriškai neigia, tad tokio pobūdžio atviravimai apie tikrą ar menamą operaciją skamba gana iššaukiančiai.
A.Matulevičius siūlo V. Adamkui operuoti dar 2007 metų pradžioje jo vadovauto garsaus Seimo NSGK parlamentinio tyrimo medžiaga ir išvadomis. „Tyrimas nustatė ne tik žiauraus susidorojimo su VSD pareigūnu Vytautu Pociūnu aplinkybes bet ir išsiaiškino, kad šalyje jau eilę metų veikia antikonstitucinė „valstybininkų“ klano grupuotė. Asmeninio susitikimo metu aiškinau ir įtikinėjau tuometį Prezidentą V.Adamkų, kad negalime nereaguoti o privalome bent 15 - 20 aukštų valstybės pareigūnų atleisti iš užimamų pareigų o nors 8 iškelti baudžiamąsias bylas už kenkimą valstybei . Jis man į tai atsakė, kad aš noriu sukelti šalyje revoliuciją ir nieko nedarė, o leido tiems „valstybininkams“ persekioti mane. Prieš mane buvo mestos jų milžiniškos galios ir tiesiog reikia stebėtis kaip pasisekė atsilaikyti ir likti gyvam. Todėl man ne tik keista, bet ir pikta kaip ponas V.Adamkus dabar sau leidžia puikuotis savo nusikalstamu neveiklumu. Trūksta žodžių , norint adekvačiai įvardyti tokį jo elgesį“, - sakė jis „Balsas.lt savaitei“.
Knygoje V. Adamkus apie A. Matulevičių atsiliepia nepalankiomis užuominomis. Vienoje vietoje gailisi negavęs VSD žadėtų neginčijamų įrodymų, kad buvęs NSGK vadovas buvęs KGB patikėtiniu, kitoje sako apie tai susidaręs nuomonę, bet jos nesakysiantis.
****
Prezidentas V. Adamkus reakcijų į savo knygą kol kas nekomentuoja. Dabartinis Seimo NSGK vadovas Arvydas Anušauskas yra sakęs, kad komentuoti wikileaks.org dokumentus yra tas pats, kas prekiauti vogtais daiktais. Ar taip bus vertinami ir lietuvišku wikileaks imti pravardžiuoti V. Adamkaus memuarai – parodys ateitis.
TIK FAKTAI:
Generalinė prokuratūra paprašė už įslaptintos informacijos apsaugą valstybės viduje atsakingų VSD pareigūnų pateikti išvadą, ar V. Adamkaus pasisakymais neatskleista valstybės paslaptis. Jeigu kadenciją baigusiam prezidentui išvada bus nepalanki, prokurorai žada pradėti ikiteisminį tyrimą.
Knygoje V. Adamkus prisipažino, kad esą privertė Vilniaus apygardos teismo pirmininką A. Šumską ir tuometį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vadovą V. Greičių pakeisti sprendimą neleisti klausytis diplomatais prisidengusių Baltarusijos šnipų telefono pokalbių, nors teismai rėmėsi diplomatinį imunitetą numatančiais dokumentais.
Velionis prezidentas A. Brazauskas užima antrąją vietą po R. Pakso – 199 paminėjimai. Dabartinis premjeras Andrius Kubilius paminėtas 83 kartus, buvęs premjeras G. Kirkilas – 85, Darbo partijos pirmininkas V. Uspaskichas – 88. JAV prezidentai Bushai, vyresnysis ir jaunesnysis – 76 kartus. Profesorius V. Landsbergis – vos 28.
