Apie tai laidoja diskutavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė, Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė Aušrinė Levinskaitė, vaikų psichiatras Linas Slušnys ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologė, priklausomybių specialistė Aušra Norė.
Kaip jums atrodo, kas dabar su mumis vyksta?
I. Skuodienė: Tyrimas tikrai nenustebino ir turbūt dar kartą patvirtino tai, ką jau žinome. Tiesa, buvo keli labai įdomūs aspektai. Tyrimas dar kartą patvirtino, kad ekranai turi įtakos vaikų emocinei sveikatai, santykiams, taip pat tiesioginės įtakos vaikų kalbiniams gebėjimams. Tai ne kartą yra patvirtinusios ir Lietuvoje dirbančios auklėtojos ar darželių darbuotojos.
Jos pastebi, kad vaikai ateina į darželį ir jų kalbėjimo sklandumas, išraiškingumas silpnėja, žodynas tampa siauresnis. Kai kuriais atvejais, ir tai nėra juokas, tai labai rimta situacija, vaikai iš lietuviškų šeimų lengviau kalba angliškai negu lietuviškai. Galima daryti prielaidą, kad prie „YouTube“ filmukų jie praleidžia daugiau laiko negu kalbėdamiesi su savo tėvais.
Tai nuosekliai atsispindi ir akademiniuose pasiekimuose, santykiuose. Man buvo įdomu tai, ką kėlė ir patys tyrėjai: ar vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų ir dėl to atsiranda pasekmių, ar vaikai jaučiasi blogiau, turi emocinių, santykių iššūkių ir todėl daugiau laiko praleidžia prie ekranų? Ar ekranai nėra tai, kas jiems padeda praleisti laiką ir, perdėtine prasme, pasijusti geriau?
Šį klausimą tyrėjai kėlė viso tyrimo metu. Taip pat labai svarbu vaiko amžius – nuo kelių metų ir kiek laiko jis praleidžia prie ekranų bei ką ten veikia. Vienu atveju vaikas per ekraną kalbasi su seneliais, kitu – kuria muziką, dar kitu – tiesiog leidžia laiką socialiniuose tinkluose ar „TikTok“.
Ar toks draudimas reikalingas?
Kaip jums atrodo, ar veiksmingas būtų sprendimas tiesiog imti ir įstatymais uždrausti, ar reikėtų šią problemą spręsti kitaip?
I. Skuodienė: Dar galėčiau papildyti tai, kas nuskambėjo prieš tai. Man atrodo, labai svarbu žiūrėti, sekti, domėtis ir kalbėtis. Pirmiausia – kalbėtis, tada susitarti ir pačiam parodyti pavyzdį, kaip tų susitarimų laikytis.
Man atrodo, šeimose labai trūksta susitarimų, nes telefonai ir ekranai taip įtraukia ir suaugusiuosius, kad kartais šeimos nariai net susirašo žinutėmis, jog maistas paruoštas ir galima ateiti valgyti. Man atrodo, į tai reikėtų atkreipti dėmesį visiems.
Dar labai svarbu, ką ekranų laikas pakeičia vaiko gyvenime. Čia turbūt ir yra didžiausia žala. Ar jis pakeičia miegą, skaitymą, namų darbus, fizinį aktyvumą, gyvą santykį su artimaisiais, šeimos nariais, draugais? Čia turbūt didžiausia rizika.
Jeigu kaip tėvai vertiname telefonų ir ekranų įtaką savo vaikams, pirmiausia reikėtų savęs paklausti: ką ekranai keičia mano vaiko gyvenime? Į ką mes išmainome tą laiką? Kartais užtenka vaiką pakviesti į kiemą paspardyti kamuolio, paminti dviratį, pasižiūrėti filmą, nueiti į kiną ar pasivaikščioti. Tuomet ir ekranų laikas natūraliai susidėlioja, ir jo tikrai nereikia labai daug.
Ar įmanoma visiškai uždrausti? Tai tikrai diskusinis klausimas. Esu pastebėjusi, kad dabar net vežimėliuose sėdintys vaikai jau laiko telefoną ar planšetę rankose. Mieste, prekybos centruose tai tikrai galima pamatyti – turbūt kas trečiame ar ketvirtame vežimėlyje vaikas jau važiuoja su telefonu ar planšete.
Gal ir galima uždrausti, bet ar tikrai nuoseklus draudimas yra tai, ko reikia? Diskusijos dėl socialinių tinklų, jų turinio, propagandinių žinučių, kritinio mąstymo tikrai reikalingos, ir tam tikrus ribojimus aš matyčiau. Bet ar visiškai, besąlygiškai uždraudus iki 15 metų vaikai po to gebės su tuo gyventi nuo 15-os? Čia tikrai svarbi diskusija.
Ir dar pabaigai – jau dabar vaikai iki 13 metų neturėtų naudotis socialiniais tinklais. Aš tikrai suprantu ir pati žinau, kaip sunku tėvams išlaikyti tą ribą. Bet vis tiek reikia kartu su vaikais mokytis jos laikytis, ieškoti susitarimų ir neskubėti jiems atverti viso socialinių tinklų pasaulio.
Ar tai labai žalinga jaunimui?
Ar jus įtikina tai, kad ekranai ir tos trys, keturios ar šešios valandos per dieną yra labai žalingos moksleiviams, jaunimui ir ypač vaikams?
A. Levinskaitė: Taip. Patys mokiniai pritaria tam, kad, jeigu kalbame būtent apie socialinius tinklus, jų turinys gali būti pavojingas ir daryti žalą psichikai bei kitiems jūsų išvardytiems dalykams. Tačiau ir pats ekranų naudojimas nėra vien naudingas.
Mokiniai sako, kad tam tikri ribojimai privalo būti ir kuo jie pradedami anksčiau, tuo geriau. Jie patys mato sunkumų ir trūkumų, pavyzdžiui, moksluose – jiems sunku susikaupti. Tačiau jie nepritaria tam, kad, tarkime, socialiniai tinklai būtų visiškai uždrausti iki 16 metų. Ši riba jiems jau šiek tiek kliūna.
Vis dėlto kalbant apie 13 metų ar jaunesnius vaikus, tam tikri ribojimai, jų nuomone, turėtų būti. Taip pat reikia kalbėti ne tik apie socialinius tinklus, bet ir apie pačius įrenginius – telefonus, planšetinius kompiuterius. Visa tai vaikai dažniausiai gauna iš tėvų, todėl reikia diskutuoti plačiau. Pats vaikas ekraną į rankas juk ne visada pasiima savarankiškai.
Jūs su šia problema turbūt betarpiškai susiduriate savo profesinėje veikloje. Tikite draudimais? Tikite, kad Europos Komisija mostels burtų lazdele ir visas problemas išspręs?
L. Slušnys: Su vaikų psichiatru ir tikėjimu visada yra problematiška. Aš tam tikruose dalykuose esu matematikas – faktai, faktai ir dar kartą faktai. Faktai rodo, kad vaikai socialiniuose tinkluose praleidžia neproporcingai daug laiko. Ir jūs ką tik labai gražiai pasakėte frazę – tėvai kapituliuoja.
Tai, ką daro Australija ir ką bando daryti Europos Komisija, iš tiesų yra savotiškas kapituliacijos paskelbimas. Mes pripažįstame, kad nebemokame suvaldyti šio proceso ir kad jis mūsų vaikus įtraukia taip stipriai, jog nebepajėgiame su tuo konkuruoti. Kita dalis – atrodo, kad tai tik tuščias laiko švaistymas, bet mes susiduriame su labai dideliu kiekiu prastos informacijos.
Galima būtų vartoti terminą „junk information“. Kai pradedu domėtis, apie ką kalba mūsų vaikai, mūsų pacientai ligoninėje, tai, pavyzdžiui, „TikTok“, man susidaro įspūdis, beveik nebeturi jokių filtrų. Jeigu „Instagram“ ir kiti socialiniai tinklai dar turi tam tikrus filtrus, tai „TikTok“, kiek suprantu, beveik nieko nefiltruoja.
Kas atsitinka su smegenimis, pone Linai, kai jos prisikrauna tiek daug to „nesveiko maisto“, arba nesveikos informacijos?
L. Slušnys: Kartais tarp kolegų juokaujame, kad gal mes visai laimingi – mūsų poreikis dabar išaugęs iki padangių. Esame orūs, garbingi, mūsų trūksta ir esame brangiai apmokami specialistai. Bet čia galima juokauti per ašaras.
Pradėkime nuo paprastų dalykų. Tai yra informacinė tarša – visokie „feikai“, nesąmonės, informacija, neturinti jokio pagrindo. Bet tai gali nueiti ir iki savižalos – kai kuriuose socialiniuose tinkluose dalijamasi patarimais, kaip tai padaryti, kaip esą nuo to palengvės, kaip tai palengvins situaciją.
Net apie bandymus žudytis žmonės sugeba tarpusavyje kalbėtis ir bendrauti per socialinius tinklus. Esu net girdėjęs pasakymų, kad vaikui aiškinama, jog tėvai taps „geri“, jeigu tu taip padarysi. Įsivaizduokite, ką daro socialiniai tinklai. Jie gali nukreipti ten, kur yra pačios pavojingiausios zonos. Mes kalbame apie gyvybes.
Ir, aišku, tada turime pasekmes, kurios atsiduria pas mus skyriuose, ligoninėse, pas vaikų psichiatrus, ambulatorinėje grandyje. Visi su tuo susiduriame ir tai matome. O tėvai daugeliu atvejų irgi susiduria su problema, kad mes, suaugę žmonės, nemokame vaikams pasiūlyti kažko kito.
Kaip susiformuoja tokia priklausomybė?
Kaip susiformuoja tokia priklausomybė, kad vaikas šešias valandas negali paleisti telefono iš rankų? Kuo socialiniai tinklai ir ekranai taip „prilipdo“ mūsų vaikus ir net suaugusiuosius, kaip rašo klausytojai?
A. Norė: Internetas yra erdvė, kurioje yra ir socialiniai tinklai, tačiau pati erdvė nėra problema. Svarbus konkretus žmogaus elgesys ir tai, kaip jis toje erdvėje elgiasi, kas su juo vyksta. Vien to, kad žmogus internete praleidžia labai daug laiko, nepakanka sakyti, kad jis turi priklausomybę – nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs žmogus.
Reikėtų žiūrėti gerokai plačiau į visą situaciją. Vertiname ne vien valandų skaičių, o kontrolę – kaip žmogui sekasi kontroliuoti praleidžiamą laiką. Svarbu ir tai, kokią vietą socialiniai tinklai užima tarp kitų veiklų. Kiek žmogus gali skirti laiko sportui, knygoms, filmams, bendravimui su draugais? Kokios atsiranda pasekmės? Ar žmogus patiria neigiamų pasekmių?
Tai nėra vienareikšmis reiškinys. Problema atsiranda tada, kai dingsta kontrolė, kai žmogus įsitraukia taip stipriai, kad nebegali būti be „scrollinimo“, be socialinių tinklų, nebegali normaliai užsiimti kitomis veiklomis, visas gyvenimas tampa persmelktas buvimo ten ir atsiranda neigiamos pasekmės.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
