Iš tikrųjų, klausimų yra labai daug apie Lietuvos vienybę. Jūs turbūt matote, kad ne viskas gerai su mūsų valstybe yra ir tai galbūt galėtų liūdinti, nes susiskaldymo yra labai daug ir nesuprantame kodėl. Gal jūs suprantat?
L.Kontrimas: Šita tema yra tokia plati, kad mes per valandą į ją tiktai įbrisime, dėl to aš nesistengsiu dabar atsakyti plačiai, nors turiu minčių apie šitą problemą, vienybės problemą iš įvairių kampų. Bet kadangi studijavau istoriją ir save šiek tiek laikau istoriku, noriu pasakyt štai ką. Lietuva yra kupina istorijos.
Mes tirštai turime įvykių, mes turime labai seną istoriją, dar iki neseniai mes buvome numelioruoti ir mūsų istorinė atmintis kai kada baigdavosi Smetoniškoje Lietuvoj, su prisiminimu apie Vytautą Didįjį, ar ne?
Bet kas ten buvo, nebesvarbu, Žalgiris, tačiau, tai reiškia, jog turime daug istorijos, bet mes neturime istorijos refleksijos. Mes nesugebame analizuoti savo pačių praeities ir iš to daryti greičiausiai strateginių išvadų. Mes istoriją savo pergalvojame kailiu, kūnu. Kitaip tariant, mes kas antra, kas trečia karta vėl užlipame ant grėblio, o tai reiškia, kad vėl nukenčiame nuo dalykų, kurių neišmąstėme, neapgalvojome ir nepriėmėme sprendimų.
Kodėl? Paimkime dabar tiesiog tris padalijimus Žečpospolitos, bet tai, aišku, prasidėjo gerokai anksčiau, tačiau ypatingai po padalijimų ir ypatingai po 19 amžiuje įvykusių dviejų sukilimų, kai carinė Rusija pradėjo mus čia drožti, mes pradėjome gyventi ne planuojamą gyvenimą, o gyvenimą tiktai tam, kad išliktumėme.
Iš čia tas yra toks didelis individualizmas. Kodėl Lietuvoje tiek daug viensėdžių buvo arba tų vienkiemių? Dėl to, kad ten išgyventi yra lengviau negu kad miesteliuose ar miestuose.
Per pagrindinius kelius į į miestelius. Tai Raigardai, mano pradžiai tai diskusijai atsakymas būtų toks, neinant giliau, bet greičiausiai dar išdiskutuosime. Tai aš tik pirmą paminėjau priežastį.
Individualistai esam per dideli?
L.Kontrimas: Jeigu mes būtume individualistai, mes turėtume sukūrę kažką panašaus kaip į tokį atkūriamąjį įrankyną, kuris yra būdingas, pavyzdžiui, skandinaviškam mąstymui, netgi, sakyčiau, kažkuo tai protestantiškam mąstymui, kur individualumą savo greitai transformuoji į suvokimą, kad, kaip jūs pradėjote laidą, kad vienas pats nepadarysiu tam tikrų dalykų, dėl to reikia dėl naudos kooperuotis, bet tą naudą aš tada sugebu dalintis.
Mes gi esame, kaip ir sakiau, dėl to, kad istorijos nepermąstome, nepadarome išvadų, mes liekame užburtame rate, liekame išgyvenimo psichologijoje, kuri verčia mus ne jungtis, o kaip tik suktis po vieną. Dar yra kitas dalykas, kad pas mus taip gerai klęsti ta šešėlinė korupcija, kuri yra ne iš verslo ateinanti, o iš biudžeto pasisavinama.
Akademinė visuomenė, universitetai, ką jūs mąstote apie tai? Gal mes čia išpučiam, o gal čia iš tikrųjų yra tam tikras etapas valstybės raidos po priespaudos, kur išsivaduoja. Iš pradžių mes būname vieningi, paskui kurį laiką galvojame apie ekonomiką, kaip prikaupti daugiau lašinių, kiekvienas apie save galvoja, tada prasideda skaldymasis. Tas praeis kada nors, gal ir kai jau visi gerai gyvensim, kaip Vakarų Europoje, gal pradėsim vienytis tada. Ką jūs manote?
D.Misiūnas: Čia sunku tiksliai pasakyti, daug galime sugalvoti prielaidų ir scenarijų arba visada galima dalykus paaiškinti, visada bus vienas ar kitas paaiškinimas. Aš manau, kad tęsiant tai, kas buvo pasakyta, tai iš tiesų vardan ko žmonės susivienytų, paprastai kalbant.
Tai labiausiai dėl bendros grėsmės, niekas labiau nevienija negu bendras priešas ir tą mes matome. Pavyzdžiui, per paramą Ukrainai arba požiūrį į gynybos finansavimą. Geresniu atveju vardan bendro gero tikslo. Tai kažkas ateities vizija gali vienyti, nes mes individualiai paėmus norėtumėme būti tos vizijos dalimi, ar ne? Mums patinka, kas galėtų nutikti ir norim to būti dalimi, o čia jau yra sunkiau, nes tai reikalauja keleto dalykų.
Vienas, kad mes turėsim kantrybės ir galėsim vertinti ilgalaikę perspektyvą. Aš manau, šitas mums gana sunkiai dar sekasi ir čia traumos patirtos anksčiau taip paaiškina, kad mes žiūrime čia ir dabar labiau negu kad kažkada.
Kitas dalykas, kad ir čia mano nuomone, mums tiesiog trūksta pasitikėjimo. Pagalvokit, mes niekuom praktiškai nepasitikime.
Tokiais laikais net savim ne nepasitikim, ar ne? Nei patys tikim, kad kad galim kažką padaryti, nei kitais. O kada atsiranda žmonių pasitikėjimas? Tada, kada vėlgi, grįžtu prie to paties, yra bendras tikslas. Jeigu aš žinau, kad mūsų, čia esančių visų tikslas yra bendras, tai aš pasitikėsiu, kad jūs ką besakytumėt ar ką bedarytumėt, vis tiek eisite link to tikslo.
Tuo tarpu mes nepasitikim, nes galvojam, kad kiekvieno tikslas yra atskiras. Tai jeigu ne man, tai tada reiškias kažkam kitam. Čia yra problema, ta prasme, ir kita dimensija, kuri mano galva yra svarbi, tai paprastai pasakysiu, valstybė turi turėti strategiją. Čia labai nuvalkiota frazė, bet bet tiek to, pabandom dar kartą ją prikelt.
Tai kas dabar pas mus šitoje valstybėje kuria strategiją? Kam mes kaip tauta ir visuomenė atidavėme šią funkciją ir įpareigojimą. Man sunku atsakyt, nes aš nekalbu apie dokumentą Lietuva 2030 arba Lietuva 2050. Aš kalbu apie tokio lygio kūrybą, kokia, pavyzdžiui, buvo daroma kuomet Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Aukščiausios tarybos tada tos pirmosios ir tada aš bandau įsivaizduot, kokie žmonės tada buvo prie tos kūrybos stalo, ar ne? Ir bandau palyginti tuos žmones su tais žmonėms, kurie šiuo metu priima sprendimus Lietuvoj. Ir jūs uždavėt klausimą apie akademikus, bet su visa pagarba akademikams, akademikai strategijos kūryboje nedalyvauja.
Visai nedalyvauja?
D.Misiūnas: Labai ribotai, pasižiūrėkit, kiek Seime mes turim akademikų? Aukščiausias priėmimas sprendimų yra Seime, ar ne? Čia yra kaip, nežinau, valdyba visos akcininkų susirinkimas, visos mūsų bendrovės, bendrijos.
Ir mes turime tik siaurą ratą interesų atstovaujamą, nes visi kiti tiek akademikai, tiek verslininkai, mano nuomone, pasirinko šiek tiek patogesnį kelią būti savo mažose ekosistemose, siekti savo siauresnių tikslų ir negali jų teisti už tai, bet iš kitos pusės aš manau, kad atėjo laikas, kuomet visi turime prisidėti, o ne tik vertinti, kas yra blogai daroma, nes vertinti lengviausia, sunkiausia pačiam įsivelti ir padaryti tai, kas kitu atveju neįvyktų.
Laidą žiurėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
