Gaila,
dėl "jaunojo verslininko žodžiais, „būti kiauri“, perprasti čionykščiu supratimu interpretuotos „take it easy“ filosofijos" nepavyko pasisakyti. Verslininko ar antreprenerio (siuariau-novatoriaus)? Lietuviškai šnekant, čia verslininkystė parodyta kaip destruktyvi veikla. ... Pagal Boettke ir kt. INSTITUCIJOS yra priežastis, verlininkystė (antreprenerystė) yra pasekmė. Dvi medalio pusės. Pasekmė nacijai (tautai), kokią ji vietą užima išsivysčių valstybių tarpe tam tikruose laiko tarpuose. ---------Lietuvoje krepšinis yra 2-ji religija. Amerikoje kaip rodo literatūra 1-ji religija yra antreprenerystė (Schramm:antreprenerinis kapitalizmas) sąryšyje (nexus) su filantropija (Acs ir kt). ------------Lietuvoje valstybės politikoje išmesta VERSLUMO filosofija. Todėl ir jaunasis vierslininkas(ai) yra ant bangos su savo destrukcija.

Tikrai neturiu jokios priežasties įsižeisti. Priešingai, esu dėkingas Jums už pastabas, kurios yra visiškai racionalios. Jūsų požiūris man suprantamas, daug kur su Jumis galėčiau sutikti, nors ir ne visur. Tačiau vienas dalykas, į kurį, man regis, nepakankamai atkreipėte dėmesį, yra tas, kad mano straipnis - ne apie istorinius LDK laikus (beje, nesu nė istorikas, istorija man, galima sakyti, tik hobis), bet apie DABARTINĘ Lietuvą. Tai viso labo publicistinis ar net eseistinis tekstas, kuriuo norėjau išryškinti DABARTINĖS Lietuvos socialines problemas, tiesiog svarstydamas apie jų ištakas ir sąsajas su praeitimi. Nepretenduoju į kažokią "galutinę tiesą", tačiau istorinį pėdsaką matau labai aiškų. Su prieškario Lietuvos politiniu, socialiniu ir kultūriniu gyvenimu esu pakenčiamai susipažinęs, įskaitant "elitinių vyrų" biografijas, ir galiu pritarti Jums, kad ano meto prezidentai iš tiesų buvo menkiau saugomi, negu kai kurie dabarties opozicijos veikėjai, nekalbant apie kitką. Taip pat Jūs teisus, kad Lietuvos autoritarinis režimas buvo švelnesnis, negu kai kuriose tolimesnėse ar artimesnėse kaimyninėse šalyse (nors iki Estijos, nekalbant jau apie Skandinaviją, ir tada mums buvo toli). Taigi, prie tų prieškario ir senesnių laikų Lietuvos "keistenybių", kaip Jūs rašote, matyt, kad teks dar ne sykį sugrįžti, tad turėsime progos apie tai padiskutuoti. O tuo tarpu - ačiū visiems komentatoriams už tikrai nenuobodų pasikalbėjimą.

Bet labiausiai norėčiau, kad Autorius su prikabintais šaltiniais argumentuotų šią mintį: "Tai ir turėjau galvoje, sakydamas, kad per pastaruosius tris šimtus metų kurtos i n s t i t u c i j o s buvo neefektyvios, iš esmės nukreiptos į k o r u p c i n i ų santykių plėtrą". Manau, kad tam baltas komentatorius Pastaba labai neprieštarautų.

Negaliu šiandien įsivaizduoti: "Ar galite įsivaizduoti mūsų dienų Prezidentus ar kitus aukščiausio rango valstybės pareigūnus be jokios apsaugos ramiai vaikštinėjančius Vilniaus gatvėmis, besišnekučiuojančius su atsitiktiniais praeiviais ar net pėsčiomis traukiančius į darbą? Ar įsivaizduojate juos už savo paties algą išlaikančius savo įstaigų aptarnaujantį personalą arba priimančius savo kabinete ekspromtu užsukančius paprastus piliečius?" ----Pastabos įdomios. Lauksime VV atsako.

Dėkoju už pagyrimą, tačiau jūsų apibendrinimas ("Lietuva - permanentinė istorinė nevykėlė") - aiškiai per platus, niekur aš taip savo straipsnyje neteigiau ir taip negalvoju. Lietuvos istorija iš tiesų turi daug šviesių, tiesiog heroinių epizodų, kurie dešimtmečiais ir net šimtmečiais žmones motyvuoja, pagrindžia jų pagarbą savo tėvynei. Tačiau tai dažniausiai susiję su situacijomis, kurios pareikalaudavo išskirtinio pasiaukojimo ir didvyriškumo, ir žmonės vis rasdavo savyje jėgų tai parodyti. Blogiau sekdavosi tais laikotarpiais (turiu galvoje laisvės, ne okupacijų periodus), kada reikėdavo ne tiek heroizmo, kiek racionalaus ir ištvermingo kasdieninio darbo - ramaus, kantraus, nukreipto ne į puikavimąsi savo turtais ar drąsiais, rizikingais žygiais, bet į ilgalaikį savosios visuomenės saugumo užtikrinimą, jos turtų apsaugojimą. Tai sergstima ne vien ginklu. Straipsnyje pabrėžiau ydingus socialinius prioritetus, kurie ryškėja mūsų valstybėje, ir institucijų silpnumą. Čia esama paralelių tiek su viduramžių, tiek su prieškario patirtimi. Bet publicistiniame straipsnyje tokias paraleles tegalima tegalima parodyti daugiau metaforiškai. Matyti, kad klausimas įdomus, tad pasistengiu prie tos temos sugrįžti.

Yra ir kuo pasigirti, yra ir ko gėdytis. Tačiau aš kalbėjau ne apie šios dienos Lietuvą, o apie jau gerokai įgrįsusius bandymus Lietuvą vaizduoti kaip permanentinę istorinę nevykėlę, kas, švelniai tariant, neatitinka tikrovės. Valiušaitis yra pakankamai protingas ir išsilavinęs vyras - nederėtų jam pasiduoti tokių bulvarinės istoriografijos anekdotų įtaigai..

Gal ir galiama sutikti su ". O valstybę praradome ne dėl blogos valdžios ar valdymo, bet dėl to, kad atsilaikyti prieš SSRS militarinę galybę faktiškai nebuvo jokių realių šansų".

Bet dabar SSSR neturime, ir kuo galim pasigirti? Kuo?

„Po Hayeko ir Degučio“ reiktų visuotinės privatizacijos ir minimalių galių valdžios. Smulkus sąrašas per ilgas, kad čia tilptų."

Atleiskite, o oras ar irgi bus privatizuojamas? Pamenu, Degučio ir Stašaičio bendražygis Kačanauskas buvo spaudoje iškėlęs net ir tokį pasiūlymą. Mūsų Vasiukų "intelektualų" džiaugsmui...

Autoriaus papostringavimai apie tris šimtus metų trukusią kone permanentinę valstybės betvarkę, deja, tėra nuvalkioti istoriniai anekdotai, nedaug ką turintys bendra su istorine realybe. Abiejų Tautų Respublika, palyginus su daugeliu to meto Europos valstybių, iš tikrųjų tvarkėsi dar gana neblogai. Aišku, būta ir nuosmukio periodų, tačiau jie anaiptol neapėmė viso minimo laikotarpio. Lietuvoje nebuvo inkvizicijos, baltramiejaus naktų, kruvinų revoliucijų, siaubingų Reformacijos karų (kurių metu, pvz., Vokietijoje žuvo ne mažiau trijų ketvirtadalių gyventojų). Tiesa, buvo "tvanas", kiek vėliau - klaiki rusų invazija, keli badmečiai... Tačiau panaši buvo ir beveik visų kitų Europos valstybių gyvenimo realybė. Taip, galų gale mes kartu su lenkais praradom valstybę, bet nereikia pamiršti, kad ir patys buvom užėmę Maskvą... Beje, palyginus su tuometinės Rusijos "smūta", Abiejų Tautų Respublika buvo tiesiog tobulo valstybės tvarkymosi pavyzdys...

Galėčiau ir smulkiau pakomentuoti ano meto įstatymus bei kitus valstybės tvarkymosi aspektus, tik, deja, to neįmanoma padaryti trumpuose internetiniuose komentaruose. Todėl pridursiu tik tai, kad ir tarpukario Lietuvoje, palyginus su daugeliu (ar net dauguma) ano meto Europos valstybių, buvo tvarkomasi visai neblogai - tai akivaizdžiai liudija elementariausia statistika. O valstybę praradome ne dėl blogos valdžios ar valdymo, bet dėl to, kad atsilaikyti prieš SSRS militarinę galybę faktiškai nebuvo jokių realių šansų. Su Suomija lyginti Lietuvos šiuo atžvilgiu nederėtų, nes Suomijos resursai pasipriešinimui visais atžvilgiais buvo nepalyginamai didesni...

Atsiprašau, pakibo PC ir pakartojo tekstą.