Liepos 12-ąją Lietuvos rinkėjai sulauks naujo valstybės vadovo, kuriam pasiekti savo tikslą buvo, bent jau formaliai žiūrint, gerokai lengviau nei bet kuriam prieš tai buvusiam "naujam politiniam veidui". Lietuvos politikos kartelė nukrito į tokį lygį, kad perlipti nebeprireikė net didelių išlaidų ar pastangų.
Rinkimų naktį Dalia Grybauskaitė sakė nenorinti lyginti savo būsimos politikos su kadenciją baigiančio prezidento Valdo Adamkaus dešimties metų veikla bei rezultatais. Mandagu, bet būtų labai blogai, jei formaliai dėkodama už darbą (negi gaila "ačiū" pasakyti?) nueinančiam prezidentui, ji būtų linkusi keliauti pramintais "adamkizmo" takais.
Kas tas "adamkizmas"?
Neketinu pradėti nuo Adomo ir Ievos, be to, dešimties metų nesutalpinsi į vieną straipsnį. Tad rašau tik apie keletą dalykų, kurie per tą dešimtmetį iki gyvo kaulo atsibodo. Žinau, kad iš Jo Ekscelencijos gerbėjų sulauksiu priekaišto, kad neakcentuoju teigiamybių, kurių negalėjo nebūti, bet jas palieku paties V.Adamkaus memuarams bei viešųjų ryšių samdiniams. O jei kam labai rūpi dainelė, kad šis žmogus atvedė mus į Europos Sąjungą ir NATO, tai tegul sau ginčijasi su kitais dainorėliais, giedančiais tą patį apie save - Algirdu Mykolu Brazausku, kuris pirmasis parašė laišką NATO generaliniam sekretoriui ir važiavo deponuoti stojimo sutarties į Vašingtoną, Rolandu Paksu ir Artūru Paulausku. Yra turbūt ir daugiau tų tautos "vedžiotojų" (daugiausia - už nosies), kurie visi būtų labai reikšmingi, jei ne paprastas faktas, kad Vakarai į savo klubus mus priėmė tiesiog avansu, siekdami už ausų ištraukti iš ten, kur ligi šiol esame apsikasę ir įsibetonavę kojomis, - iš Eurazijos imperijos provincijos pelkės.
Neketinu gilintis ir į tai, su kokiais veikėjais ir kokiais sumetimais V.Adamkus gerdavo kavą, arbatą ar ką stipresnio tuomet, kai iš LTSR atvykdavo kokia delegacija. Man kur kas svarbiau tai, ką jis darė įsikraustęs į S.Daukanto aikštę ir ko siūlyčiau nekartoti dabar išrinktai krašto vadovei.
Dažnai teigiama, kad ypač "antrasis Adamkus" yra tiesiog liūdnas, pavargęs senukas - priklausomas nuo aplinkos ir nelabai suprantąs, ką darantis bei ko iš jo norima. Kai pastaruoju metu kas nors pakritikuoja prezidento politiką ar nepakankamai naiviai bei nesušventintai pasižiūri į jo biografiją, net kai kurie Seimo nariai ima piktintis ir siūlo "leisti seneliui ramiai išeiti", lyg jis būtų koks prieglaudos klientas, besiruošiąs tik "geresniam gyvenimui". Įtaigus, tačiau visai tikrovės neatitinkantis įvaizdis, kurį, kaip sakė vienas iš kolegų, šiuolaikinis menininkas tikriausiai įamžintų šlepetes vaizduojančia skulptūra.
Atidžiau pasižiūrėjus, iš po senolio su šlepetėmis ir krištoline ašara akyje kaukės išlenda labai nuoseklus, atkaklus ir ambicingas, valdžią ir dėmesį labai vertinantis politikas.
Pirmasis ir išskirtinis V.Adamkaus, kokį jį pažįstame Lietuvos politikoje, bruožas visada buvo begalinis noras būti prezidentu ir vadintis moraliniu autoritetu - troškimas būti gerbiamam ir mylimam vien tik už Elmo švieseles akyse. Moteriškai skausmingas reagavimas į bet kokią kritiką ir absoliutus humoro jausmo neturėjimas būdingi žmonėms, kurie didelę laiko dalį apmąsto - ką apie juos galvoja kiti. Gal kas prisimena kokį nors prezidento pajuokavimą ar bent lašelį saviironijos? Tada priminkite ir man.
Užtat V.Adamkaus "senoliškas nerangumas" išgaruoja tada, kai įtaria ką nors jį nepakankamai gerbiant. 1998 metais tai buvo keletas ministrų ir premjeras Gediminas Vagnorius, dešimtmečiu vėliau - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius. Pastarasis atvejis ypač tipiškas. Jis iliustruoja, kaip Jo Ekscelencija pasiryžęs užgriūti visu savo moraliniu autoritetu ir kitais svertais jam neįtikusią personą. Tiesa, Konstitucijos požiūriu V.Adamkus yra teisus dėl V.Greičiaus įgaliojimų, bet ta ugningas pastangas įžiebusi motyvacija vargu ar kyla tiesiog iš meilės teisės raidei bei dvasiai. Tuo būtų įmanoma patikėti, jei ne ankstesnis atvejis, sukūręs precedentą, - kai Civilinių bylų skyriaus viršininko su pasibaigusiais įgaliojimais JE nematė prasmės "judinti" net porą metų. Mat šis, kitaip nei V.Greičius, nedemaskavo moralinio autoriteto patarėjų viešai meluojant.
Noras rodyti valdžią ir polinkis atsidėkoti už lojalumą - tik dvi iš daugelio priežasčių, privertusių V.Adamkų atlikti, ko gero, gėdingiausią ir amoraliausią jo kadencijos operaciją, kuri vadinasi "KGB rezervo gynimas".
Ypač iškalbingas tas fanatiškas užsispyrimas, su kuriuo prezidentas net devynis mėnesius marinavo Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus poste parlamento jau atleistą Arvydą Pocių. Jei jau pereiname prie šios temos, tai tenka pažymėti, kad ir čia V.Adamkus pademonstravo nuoseklumą bei poziciją - KGB atsarginius gynė iki galo, lyg tikrą nacionalinį turtą. Jis grūmėsi kaip liūtas, su tikrai jaunatviška energija, šiam šventam tikslui vėl skubos tvarka pasitelkdamas Konstitucijos Dvasią, dėl to galutinai sužlugdydamas mėginimus teisiškai ir procedūriškai sutvarkyti liustracijos procesą. Šios prezidento pastangos galutinai atskleidė labai jau pragmatišką požiūrį į vertybes, apie kurias jis virkaudavo kiekviename metiniame pranešime.
Mat, gindamas KGB rezervininkų ir jų sąjungininkų gaujas, jis taip pat padėjo savo moralinį autoritetą toje svarstyklių pusėje, kurioje guli ir solidarios nomenklatūros pastangos apdergti velionį VSD pulkininką Vytautą Pociūną bei pridengti Rusijos dujų prekeivoms dirbusius valdininkus.
Taigi neįtikusius užmušinėdamas savo autoriteto vėzdu ir Konstitucijos šamanų pamokslais, lojaliesiems ir netrukdantiesiems V.Adamkus visada atsidėkodavo. Už paramą prezidento rinkimuose jis, kaip R.Paksas J.Borisovui, daug kam atsidėkojo pilietybėmis, taip pat sėkmingai jas dalydamas Seimo narių ir kitų iškilių žmonių tarpininkavimu. Daugiau dėmesio sulaukęs Sadekovo atvejis, kai žmogus pripažintas pelniusiu pilietybę už Viktoro Uspaskicho juodadarbių suaukotą pusmilijonį, nėra joks išskirtinis. Kaip nėra nieko išskirtinio tai, kad kilęs skandalas baigėsi be jokių padarinių. Į visus nepatogius klausimus V.Adamkus visais laikais atsakydavo įsižeidusia mina ir atsisakymu bet ką komentuoti.
Ne kartą kvietęs visus aplink save vienytis, jis tikrai priimdavo kiekvieną, kuris tik tuo metu nekenkė jo moralinės didenybės įvaizdžiui. Net ir R.Paksą (kuriuo po to mus daug kas, lyg nedrausmingus vaikus, gąsdindavo tarsi vilku iš miško) JE pats iškėlė į paviršių per "naujosios politikos" bloką ir paskyrimą asmeniu, atsakingu už energetiką. V.Adamkus buvo nuosekliai geras visai nomenklatūrai, kuri jam atsidėkojo aukštais reitingais ir širdį glostančiomis liaupsėmis.
Nereikia turėti iliuzijų - Valdas Adamkus, o ne Albinas Januška yra vyriausiasis Lietuvos "valstybininkas" arba tiesiog - visų "valstybininkų" prezidentas. Po V.Pociūno žūties prasidėjus VSD veiklos tyrimui ir spaudai švelniai pakedenus strateginio Albino plunksnas, kai šis atsistatydino iš Užsienio reikalų ministerijos, būtent V.Adamkus, net būdamas Varšuvoje, prapliupo isteriška tirada, reikalaujančia tuos "valstybininkus" gerbti, mylėti bei saugoti. Jis globojo ir popino nomenklatūrą, o ši į nacionalinio transliuotojo ir didelę dalį kitos nacionalinės žiniasklaidos eterio neleido diskusijų apie pilietybes sadekovams, ordinus kagėbistams ir parlamentinės VSD kontrolės metodišką žlugdymą. Jei tiesa, kad kiekvienas žmogus turi savo "mygtuką", tai V.Adamkui toks yra aplinkinių lankstymasis ir parodomoji meilė. Išreikšta reitingais, ceremonijomis ir raudonu kilimu. Šitą smulkmeną nomenklatūra jam visada galėjo pasiūlyti. Toks paprastas ir gana ciniškas sandoris - moralinio autoriteto stogas klanui, mainais į garbėtrošką ir bent išorinės galios alkį numalšinančius barškučius. Už tai galima buvo netgi padėti autografą po "Leo LT" vardu pakrikštytu nacijos apvogimu.
"Neprovokuokite manęs. Jūs gal ne visai suprantate, kur aš stoviu?" - pratrūko pykčiu Jo Ekscelencija, kai žurnalistas VSD skandalo metu paklausė apie KGB rezervą. Kur nesuprasi - V.Adamkus tebestovi ant raudono persidažiusios ir atjaunėjusios bei dar geriau įmitusios nomenklatūros kilimėlio. Artėjant laikui, kai nuo jo teks nulipti, liūdno tautos senelio įvaizdis tebėra daug ką užburiantis, bet nebeturėtų klaidinti. Laukiant naujos inauguracijos belieka linkėti, kad, "dėkodama už darbą" pirmtakui, D.Grybauskaitė nepasiskolintų iš jo minėtų praktikų bei įpročių. Juk pagunda tokia miela ir blizganti, o nomenklatūra - taip gražiai apsirėdžiusi ir paslaugi.
