Mūsų sąmonėje jau giliai įsitvirtinusi individualizmo idėja, ji tik stiprėja. Nors liberalų partijos Lietuvoje nėra ir tikriausiai niekada netaps labai populiarios (tai politinės tradicijos įtaka), tačiau liberalizmo idėjos iš tiesų labai paplitę: žmogaus, prigimtinės teisės, verslas, privati nuosavybė. Visa tai – liberalų esminės idėjos.
Tačiau viena iš liberalizmo idėjų – individualizmas, lietuvių tautoje įgauna/įgavo/įgaus(?) neigiamą atspalvį. Tai galima paaiškinti tiek esamu lietuvišku mentalitetu („man!“ ar „įduokim kaimyną“), tiek esminėmis liberalizmo vertybėmis, kurios buvo galbūt (?) per greitai įdiegtos mūsų šalyje, išardant „mieląją“ komunistinę bendrą šeimą. Inividualizmo įtaka, kad žmonės po transformacijos staiga nustojo domėtis šalimi, jos gerove, nedalyvauja organizacijų veikloje – yra pasyvi tauta.
Dalyvavusių savivaldos rinkimuose buvo mažiau nei 50 proc. Ar tai reiškia, kad kaltindami valdžią žmonės tieisog neina balsuoti (keisčiausia yra tai, jog patys nėję balsuoti į Seimo rinkimus, piliečiai gali kaltinti valdžią esant ne tokia, kokia turėtų būti, bet tai jau kita tema...
Taip ir sukasi užburtas nebalsavimo ratas)? Iš tiesų lietuvių pasąmonėje atsiradęs jau nuo Carinės Rusijos, Tarpukaryje įsišaknijęs, Sovietų Sąjungoje subrendęs atsakomybės atsikratymo sindromas, tarsi nuo mūsų niekas nepriklauso, „prie Sovietų buvo geriau, nieko daryti nereikėjo“, „visi turėjome darbus (net į darbą eiti nereikėjo)“, na juk balsuoti irgi nereikėjo...
Ir gavę štai tokią laisvę žmonės nebežino kaip jiems elgtis, atsakomybės nepripažinimas neinat balsuoti, atitrūkimas vieniems nuo kitų, tik dar labiau skaldo tautą – atrodo, kad ne mes patys kuriame valstybę, o už mus ją kuria Andrius Kubilius.
Šis žmonių atitrūkimas nuo valstybės nėra neatitaisomas. Jaunoji karta nežino kas yra nostalgija begalinėms eilėms prie bananų, bet žino, kaip lengva būtų internetu balsuoti rinkimuose. Įsitraukimas į bendruomenes, įvairių organizacijų veiklą, skatina būti aktyviems ir jaustis valstybės dalimi, galinčia padaryti kažką naudingo ne tik sau pačiam, bet ir kitam. Palyginimui: Lietuvoje nevyriausybinėse organizacijose dalyvauja kas trečias lietuvis, tuo tarpu Švedijoje vienas žmogus priklauso kelioms organizacijoms. Bendruomeniškumas, aktyvumas organizacijose, dalyvavimas politikoje – esminiai pilietinės visuomenės bruožai, kurios, dėja, Lietuvoje dar(vis) nėra.
I. Dainoraitė
