Nuoširdžiai džiaugiuosi rinkimų rezultatais Alytaus rajone. Sveikinu ir Kęstutį Čilinską, ir dzūkų rinkėjus, ir visus neabejingus Lietuvos piliečius, – pavyko atlaikyti. Nors ir tikėjau lietuvių sveiku protu, bet nerimo buvo pakankamai daug.
Dzūkai atlaikė tokį puolimą, kokio Lietuva rinkimuose dar nebuvo mačiusi. Vėl buvo mesti milijonai žmonių protui drumsti, bet šį kartą pinigai pralaimėjo prieš padorumą ir pilietinį entuziazmą. Galiu tik apgailestauti, kad eilinį kartą jokia teisėsaugos institucija nebuvo pajėgi kontroliuoti, kiek pinigų Darbo partija išleido šimtams agitatorių, jų nakvynių ir kelionių ar nelegaliam žiniasklaidos apmokėjimui.
Pralaimėjo ir tradicinės pastangos prieš kiekvienus eilinius rinkimus Seimą naudoti kaip įrankį pulti ir juodinti Tėvynės sąjungą. Taip jau sutampa, kad prieš kiekvienus rinkimus išklausome kokios nors Seimo komisijos tariamai Tėvynės sąjungą nuteisiančias išvadas. Pralaimėjo ir ta nacionalinė žiniasklaida, kuri negalėjo praleisti eilinės progos apjuodinti Tėvynės sąjungą, tuo pačiu dirbdami Viktoro Uspaskicho naudai. Jau sakiau, kad šie rinkimai buvo naudingi ir tuo, kad akivaizdžiai atskleidė, kas yra kas. Turiu pasakyti, kad visiškai nenustebino tai, kad nei K.Prunskienė, nei A.Paulauskas prieš antrą turą nesugebėjo nei žodžio pasakyti prieš V.Uspaskichą. Iš R.Pakso to ir tikėjomės, kad bus parodyta, jog V.Uspaskichas yra sąjungininkas. Taigi, kas yra kas, akivaizdu. Ir ne tik tarp politikų.
Nenoriu vertinti šių rinkimų kaip daug žadančių konservatoriams, žvelgiant į kitų metų rinkimus, bet keletą svarbių požymių verta būtų pastebėti.
Pirmiausia, šie rinkimai – tai perspėjimas valdančiajai koalicijai – antrajame ture rungėsi tik dvi opozicinės partijos. Jeigu valdančioji koalicija ir toliau taip “sėkmingai” valdys, panašiai gali atrodyti ir visi kitų metų rinkimai – Tėvynės sąjunga prieš neskaidrius, Rusijai lojalius populistus.
Antra, į ką norėtųsi atkreipti dėmesį – tai į tą faktą, kad tik Tėvynės sąjunga į šiuos rinkimus žiūrėjo kaip į tikrai rimtą iššūkį Lietuvos nacionalinei politikai. Kai paaiškėjo, kad rinkimuose dalyvaus V.Uspaskichas, džiaugėmės, jog žinomas teisininkas K.Čilinskas po ilgų diskusijų sutiko kartu su mumis imtis atsakomybės stabdyti tai, kas galėjo tapti gėdingu Lietuvos pralaimėjimu. Nors ir galime padėkoti Seimo pirmininkui ir Ministrui pirmininkui, kai kurių kitų partijų lyderiams už paramą antrajame ture, tačiau kartais atrodydavo, kad yra labiau bijoma asmeninio Uspaskicho keršto, o ne pilietinės Lietuvos pralaimėjimo. Galiu spėlioti, kad daug kam iš šiandieninės politikos lyderių Tėvynės sąjungos laimėjimas šiuose rinkimuose nėra didelis džiaugsmas. Todėl prieš kitų metų rinkimus galime prognozuoti dar daugiau komisijų Tėvynės sąjungos veiklai nagrinėti.
Iš šių rinkimų nenoriu prognozuoti populistų eros Lietuvoje pabaigos. Nors tokių požymių norėtųsi įžiūrėti, ypač kai žiūri į kaimyninių šalių pavyzdį. Žiūrėdamas į šiandieninę valdančiosios koalicijos veiklą aš nežadėčiau greitos populizmo Lietuvoje pabaigos. Nusivylimas valdžia skatina visiškai pagrįstą žmonių pasipiktinimą, kuriame ir tarpsta paviršutiniškas radikalizmas ir populizmas.
Tačiau, kaip rodo K. Čilinsko pavyzdys, tokiam populizmui yra vienas stiprus priešnuodis. K.Čilinsko pavyzdys turėtų būti akivaizdus padoriai ir neabejingai pilietinei visuomenei – profesionalams ir inteligentams – nesišalinti politikos, jausti atsakomybę už politiką ir imtis atsakomybės joje dalyvauti, kartais ir aukojant savo profesionalią karjerą ir geresnį atlyginimą privačioje profesionalo veikloje. Alternatyva dabartiniam nusivylimui ir valdžios bejėgiškumui yra tik sutelktas ir aktyvus padoriosios politikos ir pilietinės visuomenės bendras darbas rekonstruojant šiandieninę Lietuvos politiką. Lietuvos politikai reikia daugiau čilinskų.Tam ir buriame Dešiniąją alternatyvą, kuri suvienytų ne tik panašiai mąstančias partijas, bet ir neabejingus pilietinės visuomenės lyderius.
Tik tokiu keliu eidami galime pasiekti, kad Lietuvos politika atsisveikintų su posovietiniu paveldu ir taptų tikrai europietiška politika. Gana to chaoso, neskaidrumo, populizmo ir neprofesionalumo Lietuvos politikoje.
Lenkijoje vieni konservatoriai įveikė kitus konservatorius
Lenkija yra mums geras pavyzdys, kaip politikoje atsisveikinti su pokomunistine praeitimi. Aš svajoju apie tokį laikmetį, kai ir Lietuvos politikoje dėl pergalės rinkimuose rungsis dvi dešiniosios partijos, nebeturinčios nieko bendra su sovietine praeitimi. Tai yra didžiausias Lenkijos laimėjimas ir tam tikra prasme brolių Kačinskių, kūrusių ketvirtąją Lenkijos respubliką, laimėjimas. Nors mes, kaip partija, turėjome neblogus ryšius su brolių Kačinskių vadovaujama Teisės ir teisingumo partija, tačiau man malonu pasveikinti ir Piliečių platformą bei jos lyderį Donaldą Tuską su gražia pergale vakar dienos rinkimuose, nes ir su šia partija turime gerus santykius. Noriu priminti, kad su Piliečių platforma esame tos pačios Europos liaudies partijos nariai, kitaip sakant, esame tos pačios europietiškų konservatorių šeimos nariais. Taigi Lenkijoje vieni konservatoriai įveikė kitus konservatorius. Mums skirtumas tik toks, kad Piliečių platforma yra Europos liaudies narė, o Tvarka ir teisingumas nėra. Norėčiau ir aš susapnuoti tokią Lietuvos perspektyvą, kad rinkimuose Lietuvoje rungtųsi dvi dešiniosios konservatyvios partijos ir nė viena iš jų nebūtų pokomunistine apsimetėle ar Kremliaus produktas.
Jeigu būčiau klausiamas, kodėl laimėjo Piliečių platforma, atsakyčiau: gal todėl, kad ji siūlė europietišką alternatyvą, nėjo susipriešinimo su Europa, Europos institucijomis keliu, kokiu pastaruoju metu ėjo buvusi Lenkijos valdžia – Jaroslavo Kačinskio vyriausybė. Stebint viešosios nuomonės apklausas tekdavo stebėtis tam tikru neatitikimu tarp Lenkijos visuomenės pažiūros į Lenkijos narystę Europos Sąjungoje, kuri buvo tokia pat pozityvi, kaip ir Lietuvos bei visų naujųjų Centrinės Europos valstybių visuomenės nuomonė, ir Lenkijos vyriausybės pozicijos, turėjusios tam tikra prasme priešpriešos Europos Sąjungai nuostatų. Šis neatitikimas galėjo duoti būtent tokių vaisių.
Aš tikiuosi, kad naujoji Lenkijos valdžia tęs svarbius bendrus su Lietuva energetinius projektus, kuriuos pradėjo J.Kačinskio vyriausybė. Nors Kačinskiai ir sulaukė Europoje kritikos ir pašaipų, bet, reikia pripažinti, kad, jiems atėjus į valdžią, strateginė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė nuo deklaracijų perėjo prie konkrečių darbų, nors pasiekti greitų sutarimų ir nebuvo lengva. Būtų gerai, kad su naująja valdžia nebūtų grįžtama prie deklaracijų. Tuomet J.Kačinskio vyriausybę mes turėsime prisiminti ne tik su dėkingumu, bet ir su nostalgija.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007.10.21
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
