Vaikas gimė apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotikų
Visą nėštumo laikotarpį biologinė Martyno motina vartojo alkoholį ir narkotikus. Laikinoji globėja sako, kad pas ją patekęs kūdikis visuomet buvo panašios į sunkias pagirias būsenos. „Vaikas gimė kaip narkomanas, jis buvo priklausomas. Reikėjo maždaug mėnesio, kad jo organizmas išsivalytų“, – pasakoja globėja.
Berniukas visuomet buvo įsitempęs, jo kūnas – surakintas skausmo. Palengvinti kančias A. Černiauskienė stengėsi maudydama mažylį šiltoje vonioje, nešiodama jį ant rankų dieną ir naktį. Per mėnesį skausmo sukelta įtampa dingo, vaikas ėmė ramiai miegoti ir noriai valdyti. Šiuo metu jis jau turi nuolatinius namus.
A. Černiauskienė sako, kad daugybė tokių nelaimingų vaikų lieka ligoninėse. Ten, užuot dieną naktį nešiojami ant rankų, jie raminami vaistais. Globėja prisimena seselės žodžius: „jei bus neramus, suvystyk į pagaliuką ir tiek“. A. Černiauskienė sako, kad ligoninėje tokie vaikai neturi galimybių normaliai reabilituotis ir augti.
Profesionali globa dar neįteisinta
Dar tris savo vaikus auginančios A. Černiauskienės glėbyje nuolatinių įtėvių jau sulaukė du kūdikėliai. Dar vienas mažylis turi atkeliauti vasario 14 dieną. Patenkantys pas laikinąją globėja vaikai išvengia institucinės globos, gauna žmogiška šilumą, artumą ir rūpestį, kol patenka pas nuolatinius globėjus.
Deja, A. Černiauskienė kol kas vienintelė profesionali globėja Vilniuje. Ją paruošė labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimai“. Netrukus bus organizuojami dar vieni mokymai, juos turėtų baigti 20 būsimų profesionalių globėjų. Už vaiko socialinę globą jie gautų po 300 eurų. Kūdikius globojantys – dvigubai daugiau. Taip pat kas mėnesį mokami 350 eurų už vaiko išlaikymą, maistą, rūbelius, mokyklos reikmenis, kitus poreikius.
„SOS vaikų kaimų“ vykdomas profesionalaus globėjo projektas yra pilotinis. Panašia veikla užsiima ir organizacija „Kauno pastogė“. Kol kas profesionalaus laikinojo globėjo veikla nėra nei reglamentuota, nei įteisinta. Tačiau tikimasi, kad pavasario Seimo sesijoje pavyks tai padaryti. Tuomet būtų paprasčiau ruošti profesionalius globėjus, o ir norinčių jais tapti greičiausiai atsirastų daugiau.
Pasikeitimų laukia dar nuo vaikų šulinyje istorijos
„SOS vaikų kaimai“ vadovė Liudovika Pakalkaitė sako, kad valdžia delsia reglamentuoti svarbius teisės aktus, padėsiančius užtikrinti vaikų gerovę. Ne tik neįteisinta profesionali laikinoji globa. Nepadaryta daugybė kitų seniai laukiamų darbų.
Pernai Lietuvą sudrebinus šulinyje nuskandintų vaikų istorijai, įvairios vaikais besirūpinančios institucijos ir prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino priimti vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Tačiau Seimas atidėliojo, vis tikslindamas sąvokas ir apibrėžimus.
L. Pakalkaitė sako, kad kitas itin svarbus ir laukiamas žingsnis – kriterijų, kuriais remiantis būtų galima paimti vaiką iš probleminės šeimos, nustatymas. „Šiuo metu mes visiškai subjektyviai tai darome. Nėra jokių kriterijų, kuriais remiantis institucijos spręstų, kada vaiką reikia paimti. Būna, gauname iškvietimą, kad tėvai girti. Atvažiuojame – jie blaivūs. Tuomet laukiame, kol „užgers“, kad galėtume patraukti vaiką iš nesaugios aplinkos“, – aiškina L. Pakalkaitė.
Anot jos, tokiam reglamentui net nereikia Seimo sprendimo – užtektų ministro įsakymo. Nors dėl to yra kreiptasi, veiksmų kol kas nesulaukta.
Vietoj institucinės globos – namų šiluma
„SOS vaikų kaimai“ vadovė teigia, kad jų taikomas modelis galėtų būti pavyzdžiu visai dabartinės sistemos reformai. Vaikai galėtų išvengti gyvenimo perpildytuose vaikų namuose, kur trisdešimčiai mažylių tenka vienos auklėtojos dėmesio trupiniai.
Vaikams, gyvenantiems „SOS vaikų kaimuose“, stengiamasi sukurti namų, o ne institucijos aplinką. Tokių savo „antrų namų“ duris atvėrusi SOS mama Giedrė Vaičiūnienė gyvena su penkiais pradinės mokyklos amžiaus vaikais. Penkias paras ji praleidžia su jais, o dvi – ilsisi savo namuose. Tuo metu vaikus prižiūri vadinamoji „SOS teta“.
„Buvau bėglys, bet dabar jau nebe“
Vaikai su jais gyvenančią darbuotoją vadina mama. G. Vaičiūnienė sako, kad iš pradžių mažyliams būna sunku, tačiau ilgainiui jie adaptuojasi ir, jos žodžiais, „išmoksta būti šeima“.
„SOS vaikų kaimuose“ vaikai turi savo kambarius, kuriuose gyvena po du. Iš pažiūros namai niekuo nesiskiria nuo eilinės gausios šeimos namų. Ketvirtokė ieva „SOS vaikų kaimuose“ gyvena pusę metų. Ji dar nedrąsi, bet sako, kad jai ten patinka. Toje pačioje šeimoje gyvena ir jos brolis. „Brolis anksčiau mane paspardydavo, patampydavo. Bet dabar jau ne. Kai atsikraustėm čia pasidarė geresnis“, – pasakoja mergaitė.
O ketvirtokas Marius prisipažįsta, kad anksčiau iš savo dabartinių namų bėgdavo į miestą. „Buvau bėglys“, – šypsosi guvus vaikas. Ir čia pat priduria, kad dabar jam čia – geriausi namai. Marius sako, kad yra didžiausias šeimos padauža. Be to lankė futbolą, o dabar plaukimą.
Išleido į gyvenimą apie 100 vaikų
Vaikai tokioje improvizuotoje šeimoje gyvens, kol sulauks pilnametystės. Tuomet jais rūpinsis kita pakopa – jaunimo namai. Jų tikslas – išmokyti jaunus žmones savarankiško gyvenimo, padėti baigti mokslus ir įgauti darbo patirties. Pastarąją įstaigą jaunuoliai palieka, kai susiranda stabilų darbą.
„SOS vaikų kaimų“ vadovė L. Pakalkaitė sako, kad yra jaunuolių, kuriems nepavyksta socializuotis. „Yra skaudžių variantų. Vienas jaunuolis pateko į kalėjimą. Iš jo išėjo. Mūsų rėmėjai jam padeda, jis vėl stojasi ant kojų. Kaip ir šeimoje – jei paslysta, vaiko niekas nepalieka. Mes taip pat nepaliekame ir padedame bandyti dar kartą“, – sako L. Pakalkaitė.
Vis dėl to daugiau istorijų baigiasi sėkmingai. Pavyzdžiui, pernai dvi merginos iš „SOS vaikų kaimų“ sukūrė šeimas. Viena dirba bankininke, kita – plaukimo trenere. L. Pakalkaitė sako, kad tokios istorijos įkvepia tolesniam darbui.
